egzorczmas, maginės arba liturginės apeigos piktosioms dvasioms išvaryti iš žmonių ar vietų. Kaip maginės apeigos egzorcizmas praktikuotas visose senosiose politeistinėse ir monoteistinėse (judaizme) religijose.
Krikščionių Bažnyčioje egzorcizmas yra liturginė apeiga. NT pasakojama, kad demonai buvo išvaromi tam tikrais maginiais ritualais (Mt 12, 27; Mk 9, 38; Apd 19, 13), o Jėzus Kristus išvarydavo demonus vien žodžio galia (Mk 5, 8), egzorcizmą atlikdavo ir apaštalai (Mk 6, 12). Ankstyvojoje krikščionybėje egzorcizmą atlikti galėjo ir pasauliečiai, vėliau tik dvasininkai egzorcistai. Egzorcizmą sudarė tam tikri liturginiai veiksmai: kryžiaus ženklas, šlakstymas švęstu vandeniu, rankų uždėjimas, egzorcistinės formulės lotynų kalba. Pagal naują apeigyną (1998 patvirtino popiežius Jonas Paulius II), egzorcizmą sudaro druskos ir vandens šventinimas, Visų Šventųjų litanijos kalbėjimas, Evangelijos skaitinys (Jn 1, 1–14), rankų uždėjimas ir Šventosios Dvasios kvietimas, tikėjimo išpažinimas, kryžiaus ženklas ir tam tikros egzorcistinės formulės kalbėjimas; apeigose turi dalyvauti tikintieji. Egzorcizmą gali vykdyti kunigas, gavęs vyskupo leidimą. Egzorcizmas atliekamas ir per kai kurias religines apeigas (krikštą).
995