egzosferà (egzo… + sfera), aukščiausias išorinis atmosferos sluoksnis. Prasideda virš termosferos vidutiniškai 600 km aukštyje. Egzosfera – tarpinė zona tarp Žemės atmosferos ir tarpplanetinės erdvės, todėl viršutinės ribos realiai nėra. Egzosferoje dujos jonizuotos (plazmos būsenos); vyksta jų disipacija į kosminę erdvę. Apatiniuose ir viduriniuose sluoksniuose vyrauja deguonis ir azotas, viršutiniuose – vandenilis ir helis. Egzosfera laipsniškai pereina į tarpplanetinę erdvę, į kurią sklinda vandenilio ir helio atomai, o iš ten srūva kosminės dulkės ir Saulės vėjo dalelės. Oro tankis mažiau kaip 1,14(·)10–13 g/cm3, kinetinė temperatūra 700–2000 °C. Kai didėja Saulės aktyvumas, egzosferoje kyla temperatūra, didėja jos storis, apatinė riba pakyla iki 800 km aukščio. Kai Saulės aktyvumas mažas, kinetinė temperatūra nukrinta iki 700–800 °C, o apatinė egzosferos riba gali nusileisti net iki 400 km aukščio. Dieną temperatūra 600–700 °C aukštesnė nei naktį. Oro molinė masė 600 km aukštyje 11,51 kg/mol, didėjant aukščiui mažėja. Energijos pagrindinis šaltinis – ultravioletiniai ir rentgeno Saulės spinduliai; dėl jų vyksta oro dalelių jonizacija ir molekulių disociacija į atomus ir atvirkštiniai (rekombinacijos) procesai. Susidaro molekuliniai bei atominiai azoto, deguonies ir kitų dujų jonai bei laisvieji elektronai. Dalelių laisvojo judėjimo kelias toks ilgas (daugiau kaip 2,8(·)105 m), kad jos judėdamos, ypač vertikaliai, gali nesusidūrusios su kitomis dalelėmis antruoju kosminiu greičiu išskrieti iš atmosferos. Egzosfera gali būti tapatinama su magnetosfera, nes dalį nutekančių įelektrintų dalelių radiacinėje juostoje sulaiko Žemės magnetinis laukas, todėl 2000–3000 km aukštyje dar yra atmosferos dujų pėdsakų (vandenilio ir helio). Atmosferos karūną (ji nutolusi maždaug iki 50 000 km aukščio) sudaro jau tik vandenilio atomai. Magnetosfera tęsiasi iki magnetopauzės apie 60 000 km. Magnetopauzėje atmosferos oro dalelių koncentracija jau panaši kaip ir tarpplanetinėje erdvėje. Egzosferą tiria aeronomija.
1163