eidetizmas

eidetzmas (gr. eidētikos – priklausantis vaizduotei), kai kurių žmonių (eidetikų) gebėjimas išlaikyti atmintyje ir labai gyvai, su visomis smulkmenomis, atgaminti daiktų ir reiškinių vaizdus. Eidetizmo priežastis – kompensacinė reakcija į monotoninę aplinką. Dažniausiai būdingas 7–12 metų vaikams (maždaug 5 iš 100), suaugusiesiems pasitaiko rečiau (maždaug 1 iš 1000). Eidetiniai vaizdai neretai padeda meninėje kūryboje. Nevaldomi eidetiniai vaizdai laikomi haliucinacijomis. Eidetizmas dažnai siejasi su sinestezija. Vaikų eidetizmą 1819 pradėjo tirti čekų psichofiziologas J. Purkinje (1787–1869). Ypač domėjosi eidetizmu ir 20 amžiaus 2 ir 4 dešimtmetyje nuodugniai jį tyrė Marburgo mokyklos vokiečių psichologai E. R. Jaenschas (1883–1940) ir O. Krohas (1887–1955). 20 amžiaus pabaigoje–21 amžiaus pradžioje daugiausia tyrė Jungtinių Amerikos Valstijų psichologai L. R. Haberis ir R. N. Haberis.

eidetikas