eiltyra, versològija (lot. versus – (eilėraščio) eilutė + gr. logos – žodis, sąvoka, mokslas), literatūros mokslo (poetikos) dalis, tirianti eilėdarą. Pagrindinės eilėtyros šakos: metrika, ritmika, dinamika, melodika, fonika. Metrika tiria fonetinius ir intonacinius kalbos elementus, atliekančius pagrindinių ir šalutinių konstantų vaidmenį, aiškina eiliuotos kalbos specifiką, eilėdaros genezę, klasifikaciją, eilėdaros sistemų raidą. Metrikos atšakos yra rimika ir strofika. Rimika (rimų ir rimavimo teorija) nagrinėja sąskambius, turinčius metrinę kompozicinę reikšmę, nustato jų tipus, aiškina jų kilmę ir raidą. Strofika tiria pagrindinių eiliuotos kalbos vienetų (eilučių) jungimo ir derinimo (strofos sudarymo) principus bei būdus. Ritmika aiškina ritmo esmę, ritmo ir metro santykį, eiliuotos kalbos segmentacijos klausimus, ritminių vienetų (eilučių, strofų) kaitos dėsningumus, įvairių eilėdaros sistemų, metrų ir konkrečių kūrinių ritminio žodyno savitumą. Dinamika tyrinėja eiliuotos kalbos vienetų intensyvumo prigimtį, nustato jų dinaminius tipus ir variacijas, aiškina jų ryšį su kitais eiliuotos kalbos komponentais ir jų ekspresyvinį vaidmenį. Melodika nagrinėja eiliuotos kalbos tono (balso aukščio) moduliacijas, fonika – eiliuotos kalbos garsyno statistinę ir kompozicinę (kiekybinę ir kokybinę) specifiką, aiškina stilistines ir estetines funkcijas.
Eilėtyroje skiriamos eiliavimo technikos (formalioji kalbos struktūra) ir eiliavimo estetikos (tos struktūros meninė reikšmė) problemos.
Eilėtyra, kaip savarankiška disciplina, susiformavo senovės Graikijoje. Pirmieji eilėtyrininkai buvo Aristoksenas, Aristofanas Bizantietis, Filoksenas, Hefaistionas, Heliodoras, Aristidas Kvintilianas ir kiti. Vėliau, veikiama graikų, susiformavo lotyniškoji metrika. Jos teoretikai buvo Terencijus, Varonas ir kiti. Ilgą laiką eilėdara aiškinta retorikos, poetikos vadovėliuose ir gramatikose. Eilėtyra buvo normatyvinio pobūdžio, daugiausia nagrinėtos metrikos problemos. Buvo linkstama tam tikriems metrams priskirti pastovią ekspresyvinę funkciją. Nuo 20 a. pradžios eilėtyra sparčiai plėtojosi, konkretėjo jos objektas ir metodologija, ėmė formuotis eilėtyros šakos. Imta tyrinėti tekstus, realizuotus balsu ir suvokiamus klausa arba užfiksuotus eksperimentinėje fonetikoje naudojama aparatūra. Garsiai skaitomus ir girdimus tekstus Vokietijoje pradėjo tyrinėti E. Sieversas, F. Saranas, Lenkijoje – K. Wóycickis. Eksperimentiniais tyrinėjimais darbus grindė E. Landry, P. Verrier, E. V. Scripture, A. W. de Grootas ir kiti. Jie nagrinėjo, kuo fonetiniu požiūriu įvairios eiliuotos kalbos atmainos skiriasi nuo prozos. Vėliau eilėtyrą paveikė formalizmas ir struktūralizmas, ypač Rusijoje, Čekoslovakijoje, Lenkijoje. Pagrindinės eilėtyros problemos buvo eilėdaros ir kalbos sistemos ryšys, eilėdaros pagrindinių vienetų apibrėžimas ir jų struktūrinės tarpusavio priklausomybės nustatymas, eilėdaros sistemos samprata, metro ir ritmo priešprieša. Šią problematiką nagrinėjo rusų eilėtyrininkai J. Tynianovas, B. Eichenbaumas, V. Žirmunskis, B. Tomaševskis, estų – J. Lotmanas, čekų – R. O. Jakobsonas, J. Mukařovský, lenkų – F. Siedleckis, M. Dłuska, M. R. Mayenowa ir kiti. Lingvistiniai ir matematiniai metodai leidžia išaiškinti eiliavimo technikos, o poetikos metodai (psichologiniai, interpretaciniai, semiotiniai) – eiliavimo estetinės reikšmės klausimus. Naujausioji eilėtyros kryptis remiasi matematine statistika ir tikimybių teorija.
Lietuvių eilėtyra
Lietuvių eilėtyros pradmenys – D. Kleino Giesmyno (1666) pratarmė, K. Sapūno ir T. G. Šulco (1673), G. Ostermejerio (1791), K. G. Milkaus (1800) gramatikų skyriai apie prozodiją ir poeziją; juose buvo propaguojama silabotoninė eilėdara. Pirmasis išsamiai eilėdarą aptarė V. Kudirka (Tiesos eilėms rašyti, išspausdinta 1898). 20 a. 2–4 dešimtmetyje eilėdara buvo trumpai aptariama literatūros teorijos, stilistikos ir poetikos vadovėliuose (K. Bizausko, M. Gustaičio, J. Norkaus, J. Ambrazevičiaus). V. Bičiūnas bandė plačiau sinchroniškai apžvelgti lietuvių eilėdaros sistemas, ritmiką ir foniką (Lietuviškoji poetika, išspausdinta 1930). L. Gira studijoje Lietuvių eilėdaros kūrimosi raida (dalis 1 1934) nagrinėjo lietuvių tautosakos ir 16–18 a. lietuvių poezijos eilėdarą. Apie lietuvių liaudies dainų eilėdarą rašė K. Macius, M. Biržiška, B. Sruoga ir kiti. A. Venclova aptarė simbolistinės lietuvių lyrikos muzikalumą, A. Krasnickaitė – S. Nėries lyrikos instrumentaciją. Nuosekliau ir sistemingiau lietuvių eilėdara pradėta tirti nuo 20 a. 5 dešimtmečio. M. Ročka parašė studijas Pirmasis lietuviškasis hegzametras (išspausdinta 1947) ir Kristijono Donelaičio eilėdara (parašyta 1949, neišspausdinta). Lietuvių poetika nuo jos pradžios iki gyvenamojo meto analizuojama J. Girdzijausko studijose Lietuvių eilėdara: Silabinės-toninės sistemos susiformavimas (1966) ir Lietuvių eilėdara: XX a. (1979). R. Mikšytė tyrė kaimyninių tautų literatūros įtaką silabinei ir silabotoninei lietuvių eilėdarai. L. Sauka parašė monografiją Lietuvių liaudies dainų eilėdara (1978), S. Matulaitienė – mokyklinės metodikos knygą Eilėdaros pagrindai mokykloje (1981). P. Skirmantas paskelbė straipsnių iš fonikos. J. Užpurvis, analizuodamas K. Donelaičio eilėdarą, bandė spręsti atskirų Metų dalių datavimo klausimą (išspausdinta 1990). Eilėdaros klausimus bendresnio pobūdžio studijose aptarė V. Zaborskaitė, K. Nastopka, V. Daujotytė, D. Sauka ir kiti.
3141