Laube Eižens (Eiženas Láubė) 1880 05 25Ryga 1967 07 21Portland, Oregono valstija, Jungtinės Amerikos Valstijos), latvių architektas, architektūros teoretikas, dėstytojas. Karališkojo britų architektūros instituto narys (1937).
Eižens Laube
1899–1906 studijavo architektūrą Rygos politechnikos institute. Dar studijuodamas 1900 pradėjo dirbti K. Pekšeno architektūriniame biure. 1904 keliavo po Suomiją, kur susipažino su nacionalinio romantizmo architektūra. Tobulindamas savo profesines žinias 1909 aplankė Švediją, Daniją ir Vokietiją, 1910 – vėl Vokietiją, Prancūziją. Baigęs mokslus 1907 įkūrė savo architektūrinę studiją, greitai tapusią viena didžiausių Rygoje. Nuo 1907 dėstė Rygos politechnikos institute; asocijuotasis profesorius (dėstė teorinius dalykus, vedė piešimo, architektūrinio projektavimo klases).
Į tuo metu institute dirbusių vokiečių dėstytojų konservatyvų dėstymą įnešė daug naujovių. Nuo 1909 buvo patarėjas meno klausimais Rygos miesto savivaldybės statybos valdyboje, dalyvavavo architektūrinių konkursų žiuri. Iki 1912 pats dalyvaudavo konkursuose, iš jų devyniuose pelnė apdovanojimus.
Per I pasaulinį karą 1915 su Rygos politechnikos institutu pasitraukė į Maskvą. 1917 grįžo į Rygą. Latvijos universitete vedė architektūrinio projektavimo dirbtuves, kurį laiką buvo fakulteto dekanas, universiteto rektorius. Nuo 1920 profesorius, 1930 – architektūros garbės daktaras. 1924–36 Nacionalinio statybos komiteto Architektūros reikalų komisijos pirmininkas.
1944 pasitraukė į Berlyną, 1950 persikėlė į Jungtines Amerikos Valstijas. Dirbo Olimpijos architektūriniame dizaino biure Vašingtone. Iki 1955 gyveno Portlande (Oregono valstija).
Projektai
Pagal E. Laubeʼs projektus Rygoje pastatyta, rekonstruota ar renovuota daugiau kaip 200 pastatų. Jau prieš I pasaulinį karą jis buvo moderno stiliaus Latvijos architektūroje pradininkas (gausiai dekoruotas gyvenamasis namas Talino gatvėje 23, su K. Pekšenu, 1901). Suprojektavo daug nacionalinio romantizmo stiliaus pastatų (Brīvības gatvėje 62, 1908, kiti). E. Laube naudojo natūralias statybines medžiagas: įvairių spalvų plytas, vietinius akmenis, metalą, medieną. Pastatai dažniausiai vertikalaus tūrio, dekoruoti gėlių ir geometriniais ornamentais. Vėlesniuose projektuose (po 1930) išryškėjo neoklasicizmo bruožai. Žymesni projektai: daugiabučiai gyvenamieji namai Brīvības gatvėje 47 (1908) ir 33 (1912), Gertrudes 32 (1909), Kr. Barona 49 (1911), Laube šeimos gyvenamasis namas Baložu 20 (1924), funkcionalistinis gyenamasis namas Brīvības 39 (1929; visi Rygoje), sanatorija Jūrmaloje, Ķemerių gyvenvietėje (1933–36).
sanatorija Jūrmaloje, Ķemerių gyvenvietėje (1933–36; 20 a. 4 dešimtmečio nuotrauka)
Teoriniai veikalai
Išleido studiją Apie pastato stilių (Par būvniecības stilu Rīga 1908), Rašiniai apie architektūrą (Writings on Architecture Lincoln, Nebraska 1960). Parašė ir architektūros teorijos straipsnių (Spalvos ir formos logika / Krāsu un formu loģika Rīga 1921). Gyvendamas Portlande parengė studijos Architektūros manifestas rankraštį (Manifestation of Architecture; 700 puslapių; saugomas Architektūros muziejuje Rygoje). Parašė daug straipsnių apie statybos meną.
Apdovanojimai
Pelnė įvairių apdovanojimų, tarp jų – Trijų žvaigždžių ordiną (Latvija), Karališkąjį Vazos ordiną (Švedija).