ekològija (eko… + gr. logos – mokslas), biologijos šaka, tirianti gyvosios ir negyvosios gamtos sąveiką bei gyvosios gamtos tarpusavio ryšius. Nagrinėja mikroorganizmų, augalų, grybų ir gyvūnų populiacijų, biocenozių ir ekosistemų organizaciją, raidą, medžiagų ir energijos apytaką, gamtinės atrankos, adaptacijos ir evoliucijos mechanizmus. Ekologija skirstoma į autekologiją ir sinekologiją. Pagal tiriamą Žemės raidos laikotarpį ekologija skirstoma į paleoekologiją ir neoekologiją (pirmoji tiria buvusią, antroji – dabartinę gyvosios ir negyvosios gamtos sąveiką, jos dėsnius). Plėtojantis įvairioms mokslų šakoms atsirado naũjos ekologijos šakos: radioekologija, ekologinė fiziologija, ekologinė parazitologija, termoekologija, taikomoji ir medicininė ekologija. Ekologija glaudžiai susijusi su bakteriologija, etologija, evoliucija, fiziologija, genetika, įvairiomis botanikos, zoologijos šakomis.
Ekologijos pradmenų randama jau Aristotelio, Hipokrato ir Teofrasto veikaluose. Ekologines žinias kaupė 17–18 a. gamtininkai J. Grauntas (Anglija), A. van Leeuwenhoekas (Nyderlandai), J.‑B. de Lamarckas ir G. L. de Buffonas (abu Prancūzija), T. R. Malthusas (Didžioji Britanija). 1841 T. Doubleday (Jungtinės Amerikos Valstijos) siūlė būdus, kaip išsaugoti nykstančias rūšis, 1859 C. R. Darwinas (Didžioji Britanija) suformulavo natūralios atrankos ir kovos dėl būvio teorijas, 1895 J. E. B. Warmingas (Danija) tyrinėjo augalų bendrijas, 1899 A. von Humboldtas (Vokietija) ir H. C. Cowlesas (Jungtinės Amerikos Valstijos) pasiūlė sukcesijos terminą. Ekologija kaip mokslas susiformavo 19 a. antroje pusėje.
20 a. ekologijos plėtotei svarbią reikšmę turėjo E. P. Odumo, G. E. Hutchinsono (Jungtinės Amerikos Valstijos), D. L. Lacko, C. Eltono (Didžioji Britanija), A. M. Schultzo, J. Liebigo (Vokietija) ir kiti veikalai.
Leidžiami žurnalai: Ecology (Durhamas, nuo 1920), Journal of Animal Ecology (Londonas, nuo 1932), The Journal of Ecology (Londonas, nuo 1913), Oecologia (Berlynas–Heidelbergas, nuo 1968).
644