ekològinė genètika, biologijos mokslo šaka, tirianti gyvų organizmų ir biologinių populiacijų prisitaikymą prie gyvenamosios aplinkos. Apima ekologijos, evoliucijos ir genetikos svarbiausius elementus. Ekologinė genetika tiria fenotipų evoliucijos procesą, vykstantį dabartinėse gamtinėse populiacijose. Fenotipo evoliucija – tai požymio vidurkio pokytis arba požymio dispersija, atsirandantys dėl alelių dažnių pokyčių keičiantis kartoms. Svarbūs 4 procesai – mutacijos, atsitiktinis genų dreifas, migracija (genų srautas) ir gamtinė atranka. Ekologinės genetikos pradininkas E. B. Fordas (Didžioji Britanija). 20 a. 3 dešimtmetyje jis pradėjo gamtinių populiacijų genetinius tyrimus. Populiacijų genetinei įvairovei paaiškinti E. B. Fordas pasiūlė genetinio polimorfizmo koncepciją, savo stebėjimus ir tyrimus apibendrino veikale Ekologinė genetika (Ecological Genetics 1964). Ekologinės genetikos plėtrai buvo svarbūs S. Četverikovo, T. Dobžanskio (Rusija ir Jungtinės Amerikos Valstijos), R. A. Fisherio, C. Clarke’o, B. Kettlewellio (Didžioji Britanija), J. K. Connerio (Jungtinės Amerikos Valstijos) ir kitų mokslininkų darbai. Ekologinė genetika skirstoma į populiacijų genetiką ir kiekybinę genetiką. Pastaroji daug dėmesio skiria fenotipams, nors požymius lemiantys genotipai būna nežinomi. Stokojant informacijos apie genotipus ir siekiant, kad kompleksinių fenotipų genetika būtų lengviau suprantama, naudojamos dispersija, koreliacija ir paveldėjimas. Populiacijų molekuliniai ir kiekybinės genetikos statistiniai metodai sujungiami sudarant kiekybinių požymių lokusų genolapius, t. y. siekiama išaiškinti fenotipinius požymius lemiančius genus gamtinėse populiacijose, šių genų sąveikos ir raiškos mechanizmus.
964