ekonòmija (gr. oikonomia – namų ūkio valdymas), 16 a. antros pusės–18 a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybinė žemės valda, kurios pajamos ėjo Lenkijos karaliui. Tai buvo jam atlyginimas už einamas Lietuvos valdovo (turėjo ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio titulą) pareigas, t. p. lėšos jo dvarui išlaikyti. Dėl to ekonomija dar buvo vadinama karaliaus stalo dvaru.
Ekonomijos sudarytos 1588–89. Buvo Alytaus ekonomija, Brastos-Kobrino ekonomija, Gardino ekonomija, Šiaulių ekonomija ir Mogiliavo ekonomija.
Iš pradžių ekonomija suskirstyta į traktus ir vaitystes, nuo 18 a. vidurio – į gubernijas ir raktus. Karalius ekonomijas paprastai nuomodavo valdyti Lietuvos didikams.
18 a. pabaigoje keturiose ekonomijose (Mogiliavo ekonomija 1772, po Abiejų Tautų Respublikos I padalijimo, atiteko Rusijai) buvo 17 gubernijų, 135 raktai, 71 dvaras, 30 miestų ir 1084 kaimai. Visos ekonomijos turėjo apie 0,5 mln. ha žemės; jose gyveno apie 120 000 žmonių.
A. Tyzenhauzas, siekdamas gauti daugiau pajamų, 1765–80 reformavo administruojamų ekonomijų valdymą. Dėl reformų 1769 kilo Šiaulių ekonomijos valstiečių sukilimas.
Po Abiejų Tautų Respublikos žlugimo Lietuvą 1795 užgrobus Rusijai ir Prūsijai, ekonomijos panaikintos. Jų žemes, kaip privačius dvarus, Rusijos vyriausybė atidavė rusų dvarininkams (pvz., Šiaulių ekonomiją – Zubovams). Valstiečių padėtis pasunkėjo: jų prievolės buvo prilygintos Rusijos valstiečių prievolėms.
L: A. Tyla Lietuvos rūmų iždas: Pajamų šaltiniai ir jų panaudojimas (XVI a. pab.–XVII a.) / Lietuvos istorijos metraštis 1995 Vilnius 1996.
1101
-karaliaus stalo dvaras