mainų srautai ekonomikoje tarp verslo subjektų, namų ūkių ir vyriausybės
ekonòmika (gr. oikonomikē – ūkininkavimo menas), šalies ar kito ūkinio vieneto ūkinė būklė ir veikla, kuria siekiama veiksmingiausiai naudojant turimus ribotus ekonominius išteklius geriausiai patenkinti neribotą visuomenės poreikį įsigyti prekių ir paslaugų. Platesne prasme ekonomika apima ir visuomenės išteklių išdėstymą įvertinant jų panaudojimo alternatyvas, visuomenės produkcijos paskirstymą individams bei grupėms, sritis, kuriose išteklių išdėstymas, paskirstymas ir bendroji produkcija kinta labai sparčiai, efektyvias ir neefektyvias ūkininkavimo sistemas. Išteklių ribotumas reiškia, kad visada reikia rinktis. Efektyviai patenkinti visuomenės prekių ir paslaugų poreikius yra galutinis šalies ekonominės veiklos tikslas. Ekonomikoje vykstančių mainų srautų supaprastintoje schemoje (paveikslas) ekonominius sprendimus priima namų ūkiai, verslo subjektai ir vyriausybė. Namų ūkiai nusprendžia, kiek darbo, žemės, kapitalo parduos, išnuomos už tam tikrą darbo užmokestį, rentą, palūkanas bei pelną ir kiek savo pajamų išleis įvairioms prekėms ir paslaugoms įsigyti. Verslo subjektai sprendžia, kiek darbo, žemės, kapitalo ar kitų išteklių pirks, samdys ir nuomos, kiek gamins įvairių prekių ir teiks paslaugų. Vyriausybė sprendžia, kokius ir kokio dydžio mokesčius privalės mokėti verslo subjektai ir namų ūkiai, kokias prekes ir paslaugas ji teiks verslo subjektams ir namų ūkiams. Daugelį ekonominių sprendimų lemia ne tik išteklių ir produktų rinkos, bet ir verslo subjektams bei namų ūkiams privalomi vyriausybių sprendimai. Spręsdama pasirinkimo problemas, kylančias dėl begalinių poreikių ir ribotų išteklių, kiekviena visuomenė turi atsakyti į tris pagrindinius klausimus: ką (kokias prekes ir paslaugas) ir kiek gaminti, kaip šios prekės ir paslaugos bus gaminamos naudojant turimus ribotus išteklius (pavyzdžiui, ar traktorius gamins santykinai mažai darbuotojų automatizuotais įrengimais, ar daug darbuotojų neautomatizuotais įrengimais), kam bus skirtos pagamintos prekės ir paslaugos (kas jas pirks ir vartos). Būdas, kuriuo visuomenė ieško atsakymo į šiuos klausimus (tai yra pasirenka ribotų išteklių naudojimo būdą), yra tos visuomenės ekonomikos sistema. Skiriamos šios pagrindinės sistemos: paprotinė (tradicinė), kapitalistinė (rinkos ekonomika), planinė ekonomika ir mišrioji ekonomika. Paprotinėje (tradicinėje) ekonomikoje problemos sprendžiamos pagal religinius ar socialinius papročius ir tradicijas. Tokia sistema paprastai būdinga izoliuotoms nuo pasaulio gentims, grupėms ar ekonomiškai silpnoms valstybėms, kuriose dauguma žmonių gyvena kaimo vietovėse ir verčiasi žemės ūkiu, medžiokle, žvejyba. Gėrybių mažai sukuriama, mažai ir suvartojama. Pagamintų produktų dažniausiai pakanka tik gyvybei palaikyti. Jie paskirstomi tradiciškai: didžioji dalis atitenka genties vadui ar stambiajam žemvaldžiui, kita – likusiems žmonėms laikantis papročių ir tradicijų. Kapitalistinė (rinkos) ekonomika remiasi privačia nuosavybe ir individų ekonomine laisve. Valstybinės institucijos ar kitos grupės nesikiša į ekonomiką. Į klausimus, ką, kaip ir kam gaminti, atsako pirkėjai ir pardavėjai pagal paklausos ir pasiūlos dėsnius. Ištekliai skirstomi rinkoje veikiant paklausos ir pasiūlos dėsniams. Gamybos priemonės priklauso privatiems asmenims. Privati nuosavybė žmones skatina naudoti savo nuosavybę efektyviai, kad ji duotų pelną. Siekimas gauti pelną skatina verslininkus gaminti paklausą turinčią produkciją ir ją parduoti tokia kaina, kokią gali sumokėti pirkėjai, taip pat gaminti produkciją kuo mažesnėmis sąnaudomis, kad galėtų padidinti gaunamą pelną ir parduoti produkciją rinkoje mažesne nei konkurentų kaina. Planinėje ekonomikoje visus sprendimus, ką, kaip ir kam gaminti, priima vienas centras ar grupė. Ši sistema (egzistavo SSRS, sovietinio bloko šalyse, Kuboje, Šiaurės Korėjoje, Kinijoje) remiasi kolektyvine nuosavybe. Pagrindinės gamybos priemonės priklauso valstybei, o ištekliai skirstomi pagal planą. Aukšto rango planuotojai (ekonomistai, pramonininkai, inžinieriai ir kiti) konsultuoja šalies vadovybę ir vyriausybę, rengia bei įgyvendina centralizuotus planus, ką ir kaip gaminti. Vadovybei įsakius planuotojai sprendžia ir tai, kas vartos pagamintas prekes bei paslaugas, kokio dydžio atlyginimai bus mokami dirbantiesiems, kokio dydžio turėtų būti įmonių pelnas ir kita, tai yra šalies centrinių valdymo institucijų komandos pakeičia rinkos jėgas. Realiai ilgesnį laiką negali egzistuoti nei absoliuti kapitalistinė, nei planinė ekonomikos sistema. Esant kapitalistinei ekonomikai greitai susiformuoja įvairios grupuotės, siekiančios vyrauti rinkoje. Esant planinei ekonomikos sistemai, kai viename centre stengiamasi apdoroti visą daugybės ekonominių (ūkinių) vienetų veiklai koordinuoti reikalingą informaciją, atsiranda neišsprendžiamų problemų, todėl po kurio laiko greta komandinio valdymo atsiranda rinkos ekonomikos elementų. Mišriosios ekonomikos sistemoje reiškiasi ir rinkos, ir valstybės poveikio ekonomikai mechanizmai, bet svarbiausias vaidmuo paprastai tenka kuriam nors vienam. Daugumos ekonomistų nuomone, ekonomiškai stipriose šalyse (Jungtinėse Amerikos Valstijose, Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Japonijoje ir kitur) įsitvirtinusi mišriosios ekonomikos sistema. Vyrauja ekonominė laisvė, tačiau dalį ekonominių sprendimų priima vyriausybė. Ji paprastai rengia įstatymų sistemas, kurios garantuotų ekonominę laisvę, bet neleistų piktnaudžiauti rinkoje ekonomine galia; skatina ekonomikos stabilumą ir augimą, teisingą ir nešališką pajamų paskirstymą, reguliuoja visuomeninių prekių ir paslaugų (švietimo, sveikatos apsaugos, gynybos, kultūros ir kitų veiklos sričių) gamybą ir kita. Ekonomikos teorija ir pasaulinė patirtis įrodė, kad efektyviausia yra mišriosios ekonomikos sistema, kurioje vyrauja ne komandiniai, bet rinkos santykiai.
Pagal ekonominius ryšius su kitomis valstybėmis šalies ekonomika gali būti uždaroji arba atviroji. Uždaroji ekonomika gali egzistuoti, kai šalis neturi arba nutraukia ekonominius ryšius su kitomis šalimis. Kai kurios šalys turi menkai išplėtotus ekonominius ryšius su kitomis šalimis ir yra panašios į uždarosios ekonomikos valstybę (pavyzdžiui, Albanija po Antrojo pasaulinio karo iki 1991). Viso pasaulio ekonomika gali būti traktuojama kaip uždaroji. Atviroji ekonomika egzistuoja, kai šalis turi išplėtotus ekonominius ryšius su kitomis šalimis. Pasaulio ekonomika (nuo 1980) tapo vientisu mechanizmu (pasaulinis ūkis), darančiu didelę įtaką išdėstant ribotus išteklius ir sprendžiančiu, kas, kur, kaip ir kam pasauliniu mastu bus gaminama, taip pat kur vartojama.
L: R. Lipsey, K. A. Chrystal An Introduction to Positive Economics Oxford 1995; M. Parkin, D. King Economics London 1995.
1815
paprotinė ekonomika; tradicinė ekonomika