ekonòmikos filosòfija, filosofijos šaka, tyrinėjanti ekonomikos etinius, vertybinius, metodologinius ir kitus filosofinius klausimus.
Ekonomikos filosofija apima tris svarbiausias klausimų grupes. Pirmiausia ji nagrinėja ekonomikos funkcionavimo ypatumus, kuo ekonomika kaip mokslas skiriasi nuo gamtos mokslų, ar žmonių tarpusavio santykių analizei galima taikyti tuos pačius metodus kaip ir gamtos mokslams (ekonominėje veikloje dalyvauja tikslingai veikiantys žmonės, o gamtiniai procesai yra betiksliai ir dėsningi). Antrai grupei priklauso normatyviniai, etiniai klausimai. Nuo ekonomikos priklauso žmonių gerovė, tačiau gerovė apima ne tik materialines, bet ir dvasines sąlygas, žmogaus galimybes rinktis, jo laisvę, todėl kyla klausimas, ar galima ekonomiką atskirti nuo moralės ir kokią socialinę politiką reikėtų įgyvendinti siekiant visuomenės gerovės. Trečią klausimų grupę sudaro metodologinės ekonomikos teorijos problemos, racionalaus pasirinkimo teorijos modelių analizė.
Jau Aristotelio veikale Politika esama samprotavimų, kuriuos galima priskirti ekonomikos filosofijai. Aristotelis pagrindė pinigų ir mainų būtinumą, privačios nuosavybės reikšmę, skyrė dvi privačios nuosavybės funkcijas – turėjimo ir vartojimo. Jis smerkė palūkininkavimą, nes manė, kad ši turtėjimo rūšis yra priešinga žmogaus prigimčiai. Tokia išvada buvo žalinga verslininkystei, nes stabdė kreditavimą. Viduramžiais N. Oresmeʼ as nustatė, kad šalyje, kurioje cirkuliuoja dvi vienodo nominalo, tačiau skirtingos vertės monetos, mažesnės vertės monetos išstumia didesnės vertės monetas. Šį dėsnį atrado ir M. Kopernikas bei T. Greshamas (Greshamo dėsnis).
Salamancos universitete kūrę ir dėstę Tomo Akviniečio sekėjai (Martínas de Azpilcueta, 1491–1586, Diego de Covarubias y Leyva, 1512–77, L. de Molina ir kiti) siekė nuodugniai išaiškinti žmogiškosios veiklos ir visuomenės sąrangos reiškinius. Jie pastebėjo, kad egzistuoja ekonomikos dėsniai, kurie veikia kaip ir visi kiti gamtos dėsniai, atskleidė ir paaiškino pasiūlos ir paklausos dėsnius, infliacijos priežastis, valiutų kursų veikimą ir subjektyvią ekonominės vertės prigimtį. Jie buvo nuosavybės teisių ir susitarimo laisvės bei laisvosios prekybos šalininkai, priešinosi mokesčiams, kainų kontrolei ir verslą varžantiems reguliavimams. Anot jų, pirmasis ekonomisto uždavinys yra sakyti valdžiai, ko ji negali daryti. L. de Molina aiškino, kad teisinga kaina yra ta, kuri laisvai susiklosto tam tikroje vietovėje.
Ekonomikos filosofija tradiciškai siejama su šiuolaikinės ekonomikos ištakomis ir A. Smitho darbais. A. Smithas garsiajame veikale Tautų turtas (1776) suformulavo rinkos dėsnius, „nematomosios rankos“ principą, nukreipiantį žmonių asmeninius interesus ir aistras ta kryptimi, kuri labiausiai atitinka visos visuomenės interesus. Pasisakė prieš valdžios kišimąsi į rinkos mechanizmą. Rinka turi pati laisvai nustatyti natūralius kainų, darbo užmokesčio, pelno ir gamybos lygius. Jei kas kištųsi į rinkos veiklą, tik padarytų nuostolių tikrajam šalies turtui.
Ekonomikos filosofijai labiausiai nusipelnė Austrų mokykla (L. H. von Misesas, F. A. von Hayekas ir kiti). Jos atstovai gynė laisvosios verslininkystės sistemą, laissez-faire principą, individo laisvę, pasisakė prieš J. M. Keyneso veikale Bendroji užimtumo, palūkanų ir pinigų teorija (1936) siūlomas valstybinio rinkos reguliavimo priemones. J. M. Keyneso teorijai alternatyvią ekonominių problemų sprendimo teoriją pasiūlė M. Friedmanas. Jis siūlė mažinti valstybės funkcijas. Jo nuomone, valstybė galėtų atsisakyti švietimo, monetarinės, fiskalinės politikos, socialinės rūpybos ir net šalies gynybos funkcijų. Pasak jo, laisvosios verslininkystės sistema gali funkcionuoti ir nesant laisvei, o laisvė be laisvosios verslininkystės yra neįmanoma.
Vienas svarbiausių normatyvinių, etinių ekonomikos filosofijos klausimų – kokie dalykai iš esmės yra geriausi žmogui. Šiuolaikinėje ekonomikos filosofijoje gerovė pirmiausia siejama su individu. Kas yra geriausia individui, rodo jo teikiami prioritetai. Pasiūlos ir paklausos mechanizmas esą savaime orientuojasi į individo poreikių tenkinimą, todėl laisvosios verslininkystės sistema turėtų atitikti individų etinius pasirinkimus. Šiam požiūriui pritaria ir utilitarizmo, teigiančio, kad gėris yra didžiausia nauda didžiausiam žmonių skaičiui, šalininkai, ir jo priešininkai. Kitaip mano krikščioniškojo socialinio mokymo atstovai, jie teigia, kad individo sąžinė, prigimtinis įstatymas, teisingumo samprata ir supratingumas sudaro prielaidas asmeninei klestėjimo formai pasirinkti, o ekonominė veikla yra tik viena priemonių jai realizuoti.
Trečiai ekonomikos filosofijos klausimų grupei daugiausia priklauso racionalaus pasirinkimo teorijos klausimai. Nors ekonominė veikla būdinga individualių ir įvairių tikslų siekiantiems asmenims, ekonominiai procesai yra dėsningi. Žmonės laikomi racionaliais veikėjais, t. y. turinčiais neprieštaringus norus ir darančiais sprendimus, maksimizuojančius naudingumą. Jiems t. p. būdinga maksimalus informuotumas ir tobulas gebėjimas skaičiuoti. Apibrėžus racionalaus pasirinkimo sąvoką nagrinėjamos situacijos, kuriose individas nėra tikras dėl savo veiksmų padarinių. Aplinka nustato parametrus, kuriais apsiribodamas veikėjas priima sprendimus. Ji nebūtinai yra statiška, tačiau jokia jos dinamika nepriklauso nuo individo sprendimų.
Strateginius racionalius sprendimus idealizuotoje situacijoje, kurioje kiekvienas racionalus veikėjas žino, kad kiti individai irgi yra racionalūs, nagrinėja lošimų teorija.
Kai tenka analizuoti situaciją, kurioje sprendimus priima vienas racionalus veikėjas, naudojama matematinė sprendimų teorija.
1151