ekonòminė antropològija, ekonomikos mokslų šaka, tirianti įvairių visuomenių, visuomeninių grupių ir kultūrų ekonomines sistemas bei jų ryšį su neekonominėmis institucijomis (valstybe, šeima, visuomene ar jos grupėmis, religija).
Daugiausia nagrinėjami socialiniai ir kultūriniai veiksniai, darantys įtaką ekonominiams sprendimams ne Vakarų kultūrose. Tiriama genčių ir valstiečių bendruomenės, jų ekonominis gyvenimas, skurdo ir nelygybės problemos šiose bendruomenėse, žemės ūkio technologijų ir technikos taikymas, tradicinė gyvulininkystė, žvejų bendruomenės, šiuolaikinių medžiotojų ir maisto rinkėjų gyvenimas, kolektyvinis ūkininkavimas, žemės ūkio produktų rinkos ir kita. Ekonominė antropologija taiko daugiausia lyginamąjį tyrimų metodą.
Ekonominė antropologija susiformavo po Antrojo pasaulinio karo vykstant dekolonizacijos procesui, kai naujos nepriklausomos Afrikos, Azijos ir kitos valstybės susidūrė su specifinėmis ekonominėmis problemomis, kurių nenagrinėjo ankstesnė ekonomikos teorija. Ekonominės antropologijos pradininku laikomas Jungtinių Amerikos Valstijų kultūros antropologas M. J. Herskovitsas. Jis pirmasis pavartojo ekonominės antropologijos terminą veikale Ekonominė antropologija: Lyginamoji ekonomikų studija (Economic Anthropology: A Study in Comparative Economics 1952) – papildytame knygos Pirmykščių žmonių ekonominis gyvenimas (The Economic Life of Primitive Peoples 1940) variante.
Ekonominės antropologijos draugija (Society for Economic Anthropology, įkurta 1971 Jungtinėse Amerikos Valstijose, vienija daugiau kaip 500 pasaulio mokslininkų) nuo 1978 leidžia metinį žurnalą Research in Economic Anthropology.
2687