ekonòminė integrãcija (lot. integratio – atnaujinimas, atstatymas), ūkio internacionalizacijos forma, kai grupė šalių vienijasi arba vienijamos siekiant sukurti palankesnes ekonominės plėtros sąlygas.
Skiriamos ekonominės integracijos formos: preferencijų (prekybos lengvatų) zona, laisvosios prekybos zona, muitų sąjunga, bendroji rinka, ekonominė sąjunga, visiška ekonominė integracija (vykdoma bendra šalių ekonominė ir socialinė politika per viršnacionalines institucijas; Europos Sąjunga).
Ekonominė integracija yra efektyvi, kai joje dalyvauja panašaus ekonominės plėtros lygio, tarpusavyje pakankamai glaudžiai ekonomiškai susijusios šalys. Stipri ekonominė grupuotė – Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija. Vakarų Europoje susikūrė Europos ekonominė bendrija, Europos laisvosios prekybos asociacija (jos reikšmė gerokai sumažėjo Europos ekonominei bendrijai virtus Europos Sąjunga), Europos ekonominė erdvė, Ekonominė ir pinigų sąjunga, Šiaurės Amerikoje – Šiaurės Amerikos laisvosios prekybos zona (Šiaurės Amerikos laisvosios prekybos susitarimas), Lotynų Amerikoje – Centrinės Amerikos bendroji rinka, Lotynų Amerikos integracijos asociacija, Karibų sandrauga, Afrikoje – Centrinės Afrikos muitų ir ekonominė sąjunga, Vakarų Afrikos valstybių ekonominė bendrija, Azijoje – Pietryčių Azijos valstybių asociacija, Ekonominės plėtros organizacija (įkurta 1977 İzmiro sutartimi) ir kitos.
20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje beveik visos ekonomiškai silpnesnės šalys priklausė vienai ar kelioms ekonominėms grupuotėms. Šios šalys jungdamosi (dažniausiai kuria bendrąsias rinkas) siekia sukurti palankesnes sąlygas industrializacijai, nacionalinei ekonomikai plėtoti, susilpninti savo priklausomybę nuo pramoninių valstybių. Tokių šalių regioninė ekonominė integracija gali būti rezultatyvi, jeigu remiamasi susitarimais, kurie numato tikslingą šalių specializacijos ir kooperacijos plėtojimą, bendrą didelių pramonės ir transporto objektų statybą ir kita (Andų tautų bendrija). Kai ekonominėse grupuotėse vyrauja ekonomiškai stipresnės šalys, gali sulėtėti arba visai sustoti toms grupuotėms priklausančių ekonomiškai silpnesnių šalių ekonominė plėtra (pvz., Rytų Afrikos bendrijoje Kenijos ekonominės plėtros lygis gerokai aukštesnis už Ugandos ir Tanzanijos). Ekonominės savitarpio pagalbos tarybai priklausančių šalių ekonominė integracija vyko tarpusavio santykius grindžiant planiniu pagrindu (tarptautiniu lygmeniu buvo derinami šalių liaudies ūkio planai). Realiai SSRS ir sovietinio bloko šalių ekonomikos nesuartėjo, Ekonominės savitarpio pagalbos taryba suiro, nors buvo didelė šių šalių ūkio specializacija ir kooperacija.