ekonòminė krzė, esminis įvairių sričių (gamybos, užimtumo, investicijų) ekonominio aktyvumo pablogėjimas.
Samprata ir rūšys
Krizė yra viena ekonominio ciklo stadijų (fazių). Reiškiasi, kai potencialusis BVP pasiekia žemiausią tašką, pagrindinės ūkio šakos (ekonominės veiklos rūšys) patiria nuosmukį, sutrinka ekonominiai ryšiai, bankrutuoja įmonės, labai padidėja nedarbas, devalvuojama nacionalinė valiuta, susilpnėja paskatos investuoti, dėl to sumažėja gyvenimo lygis, gyventojų gerovė. Ilgai trunkanti krizė gali pereiti į depresiją.
Ciklinė (reguliari) krizė apima visas ūkio sferas, būna gili ir ilga. Šios krizės atveju prekių perprodukcija ir paslaugų pasiūla neatitinka mokios paklausos, gyventojų perkamoji galia katastrofiškai mažėja, labai padidėja nedarbas, įmonių nemokumas, sutrinka verslo ryšiai, biržose kyla panika, padidėjus vertybinių popierių pasiūlai jie nuvertėja, daugėja bankrotų.
Be ciklinių, yra nereguliarios krizės (jos tarpusavyje neretai persipina) – tarpinės, dalinės, šakinės ir struktūrinės. Tarpinė krizė ne tokia gili ir trumpesnė už ciklinę, jai būdingas lokalus pobūdis, ji tik kuriam laikui pertraukia pakilimo ar pagyvėjimo stadijas. Dalinė krizė apima kurią nors ekonominės veiklos dalį ar sritį (pvz., pinigų apyvartą arba kreditą). Šakinė krizė būna susijusi su viena kuria nors ūkio šaka (ekonominės veiklos sritimi), jos plėtros disproporcija ir perprodukcija tos šakos lygiu (pvz., agrarinė, arba žemės ūkio krizė, finansinė krizė). Struktūrinė krizė susijusi su ūkio plėtros disproporcija, netolygia vienų ūkio šakų (ekonominės veiklos rūšių) plėtra, palyginti su kitomis, dėl aukštųjų technologijų, naujų medžiagų, patentų, išradimų. Vienpusė kurių nors šakų plėtra sukelia ekonominius sukrėtimus, kartais ilgus ir reikšmingus, struktūrinės krizės poveikis gali būti juntamas kelių ekonominių ciklų laikotarpiu, paaštrėti kilus ciklinei krizei. Tokios buvo 20 a. pabaigoje pasaulinį ūkį apėmusios produkcijos, žaliavų ir energetinės (energetinė krizė) krizės.
Istorija
Krizės reiškėsi įvairiais istoriniais laikotarpiais. Iki industrializacijos krizės (žemės ūkio produktų stygiaus krizės) kildavo dėl stichinių nelaimių, nederliaus, epidemijų, karų, revoliucijų. Sunkūs buvo krizių, kurias sukėlė spartus drėkinimo sistemų druskingumo didėjimas, padariniai. Labai sumažėjusi maisto produktų gamyba, kai kurių analitikų nuomone, galėjo būti khmerų ir kitų civilizacijų žlugimo priežastis. Senovės Romoje 1 a. pradžioje kilo krizė dėl vergų stygiaus. Romos imperijos žlugimas sukėlė ilgalaikę krizę. Šios krizės buvo lokalaus pobūdžio ir nereguliarios. Didesnę teritoriją apėmė vadinamosios 14 a. (reiškėsi Anglijoje, Nyderlanduose, Prancūzijoje, Vokietijoje ir Skandinavijoje) ir 17 a. (prasidėjo Anglijoje ir Nyderlanduose, išsiplėtė į Čekiją, Vengriją, Vokietiją, labai aštriai reiškėsi Lenkijoje) krizės.
19 a., po pramoninės revoliucijos, krizės tapo viena ekonominio ciklo stadijų, dažnai buvo lydimos ar prasidėdavo finansinėmis krizėmis. 19 a. krizės buvo sukeltos nepakankamos paklausos, todėl pavadintos perteklinėmis (Th. R. Malthusas), arba perprodukcijos (K. Marxas), susijusios su pramoninės gamybos ir mokios paklausos pusiausvyros sutrikimu. Pirmoji tokia krizė kilo 1825 Didžiojoje Britanijoje (apėmė pagrindines pramonės šakas), turėjo poveikį Prancūzijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų ūkiui. 19 a. krizės dažniausiai apimdavo vieną ar dvi-tris šalis, kartojosi maždaug kas 8–12 metų: 1836, 1846–1847, 1857, 1866, 1873, 1882, 1890.
Dėl industrializacijos, transporto plėtros, rinkų internacionalizacijos krizių pobūdis kito, krizės ilgainiui tapo pasaulinėmis. 1836, be Didžiosios Britanijos, krizė apėmė Jungtines Amerikos Valstijas, 1846–1847 – Vakarų ir Vidurio Europą. Šios krizės kilo dėl labai didelių investicijų į geležinkelių tiesimą.
Pirmoji pasaulinė krizė kilo 1857 – prasidėjo Jungtinėse Amerikos Valstijose ir apėmė Austriją, Belgiją, Daniją, Didžiąją Britaniją, Ispaniją, Italiją, Nyderlandus, Prancūziją, Rusiją, Švediją, Vokietiją, kai kurias Lotynų Amerikos šalis. 1866 krizė buvo ne tokia gili. 19 a. giliausia ir ilgiausiai trukusi pasaulinė krizė prasidėjo 1873 Jungtinėse Amerikos Valstijose, apėmė Vokietiją (1873–1874), Didžiąją Britaniją (1878) ir kitas Europos šalis. Labai sumažėjo gamyba ir kainos, padidėjo nedarbas, įvyko didelių ūkio struktūros pokyčių. Ši krizė laikoma valstybinio monopolinio ir laisvosios rinkos kapitalizmo riba. 20 a. pradžioje krizės kilo 1900–1903 (prasidėjo ekonomiškai atsilikusioje Rusijoje, apėmė visas pramonines šalis), 1906–1907 (labiausiai reiškėsi Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Didžiojoje Britanijoje), 1914 (ją nutraukė Pirmasis pasaulinis karas), 1920–1921.
1929–1933 pasaulinė krizė (Didžioji depresija) buvo pati ilgiausia ir giliausia. Gamyba Vokietijoje sumažėjo 57 %, Jungtinėse Amerikos Valstijose – 46 %, Kanadoje – 42 %, Austrijoje – 34 %, Prancūzijoje – 25 %. 1932 Vokietijoje buvo 5,5 mln. (arba 43 % visų dirbusiųjų 1929), 1933 Jungtinėse Amerikos Valstijose – 13 mln. (27 %) bedarbių. Bankrutavo daug įmonių ir bankų, pvz., Jungtinėse Amerikos Valstijose iš 1929 metais veikusių apie 25 000 bankų 1933 nebeveikė apie 10 000. Tik 1937 Jungtinėse Amerikos Valstijose vėl pasiektas 1929 gamybos lygis. Po Didžiosios depresijos beveik visose šalyse buvo panaikintas aukso standartas.
Po Antrojo pasaulinio karo krizės įgavo naujų bruožų: ekonominis ciklas sutrumpėjo, krizių poveikis sušvelnėjo, dalinės krizės sulėtina, sustabdo ekonominį augimą (vadinamoji recesija), bet dažniausiai nesukelia ciklinės krizės, valstybinio reguliavimo ir tarptautinių finansinių organizacijų priemonėmis stengtasi panaikinti ekonominius prieštaravimus, išvengti pasaulinių krizių. Valstybės nacionaline ir tarptautine ekonomine politika (pvz., Didžiojo septyneto, Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos, regioninių sąjungų veikla) siekia mažinti ūkio ciklinius svyravimus – vykdo antikrizinę politiką, šaliai pasiekus pakilimo stadiją kartais lėtinamas ekonomikos augimas, kad būtų išvengta vadinamojo ekonomikos perkaitimo, infliacijos didėjimo. Ekonomiką ištinkantis sąstingis dažniausiai jau nėra ciklinė krizė (ir ši ekonominio ciklo stadija vadinama sąstingiu), t. y. nepasireiškia ilgalaikis ekonomikos smukimas, gamyba nedidėja arba šiek tiek didėja, bet dėl ūkio struktūrinių pokyčių ir globalizacijos išlieka ūkio įvairių sektorių krizių.
Po Antrojo pasaulinio karo krizės kai kurias šalis ištiko 1948–1949, 1957–1958, 1960–1961, 1969–1971. 1973 pabaigoje Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Japonijoje prasidėjo nauja pasaulinė krizė, 1974–1975 ji apėmė kitas išsivysčiusias šalis susiliedama su energetine, žaliavų, valiutos ir bankų krizėmis. Labai sumažėjo išsivysčiusių šalių pramoninės gamybos mastas, akcijų vertė vertybinių popierių biržose, padidėjo prekybos ir mokėjimų balansų deficitas, prekių ir paslaugų kainos, 1975 pabaigoje bedarbių skaičius pasiekė 18,5 mln., 1975 Jungtinėse Amerikos Valstijose, Japonijoje, Vokietijos Federacinėje Respublikoje, Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Nyderlanduose, Kanadoje bankrutavo apie 54 000 bendrovių ir bankų.
Daugelį šalių apėmė 1979–1981 krizė, vadinamoji biržų panika 1987. 9 dešimtmetyje užsienio skolų krizės ištiko Lotynų Amerikos šalis (didžiausios skolininkės – Brazilija, Meksika, Argentina, Venesuela, Čilė). Sovietines šalis 9 dešimtmetyje ištikusi krizė atskleidė planinės ekonomikos SSRS ir kitų šalių, neefektyviai naudojančių materialinius, finansinius, darbo išteklius, nesugebėjimą konkuruoti su rinkos ekonomikos šalimis.
1997 Tailande prasidėjusi finansinė krizė išsiplėtė į kitas naujaisiais Azijos tigrais vadinamas šalis (Malaiziją, Indoneziją), t. p. senuosius Azijos tigrus (Taivaną, Pietų Korėją, Honkongą, Singapūrą), jos padariniai pasiekė ir kitas pasaulio šalis. 20 a. 10 dešimtmečio pabaigoje krizė apėmė daugelį Lotynų Amerikos šalių, 1998 Brazilijoje vadinamasis kapitalo bėgimas (masinis kapitalo išvežimas į užsienį) pasiekė 1 mlrd. Jungtinių Amerikos Valstijų dolerių per dieną. 21 a. pradžioje Brazilijoje, Argentinoje ekonominė krizė peraugo į politinę krizę. 2004–2006 pasaulį apėmė energetinė krizė, 2008 – pasaulinė finansinė ir ekonominė krizė, kuri prasidėjo Jungtinėse Amerikos Valstijose ir greitai apėmė beveik visas pasaulio valstybes.
Ekonominės krizės Lietuvoje
Lietuvos ūkį palietė 17 a. krizė, 18 a. – per Septynerių metų karą (1756–1763) kilusi Didžiosios Britanijos finansinė krizė, 19 a. – 1825, 1882, 1890, 20 a. pradžioje – 1900–1903 ir 1907 krizės. Ypač pakenkė Didžioji depresija. Jau 3 dešimtmečio viduryje ūkio plėtros tempai sulėtėjo, sumažėjo kainos. Ūkio smukimo tendenciją šiek tiek švelnino padidėjęs žemės ūkio produktų eksportas, pvz., 1925–1928 sviesto eksportas padidėjo 189 %, grūdų – 27 %. Kai Didžioji depresija pasiekė Lietuvos žemės ūkio produktų pagrindines pirkėjas Didžiąją Britaniją ir Vokietiją, Lietuvoje smarkiai krito prekių kainos ir eksporto mastas, pagausėjo bankrotų ir varžytynių, labai padidėjo bedarbių skaičius, sumažėjo darbininkų darbo užmokestis. Krizė apėmė ne tik žemės ūkį, bet ir pramonę, kuri rėmėsi vidaus rinka. 1930–1931 popieriaus pramonės gamyba sumažėjo 37 %, chemijos – 14 %, odos, kailių, avalynės – 7 %. Vien 1931 bankrutavo arba prie bankroto ribos atsidūrė apie 200 bendrovių. Krizė užsitęsė dėl Lietuvos ūkio priklausomumo nuo padėties užsienio rinkose, jo agrarinio pobūdžio, 1934 krizės stiprėjimo tempas sulėtėjo, 1935–1936 ji perėjo į depresiją.
Dėl 1990–1991 SSRS vadovybės taikytos ekonominės blokados, SSRS suirimo ir buvusios sovietinės planinės sistemos neefektyvumo padarinių Lietuva ūkio nuosmukį patyrė 1990–1994. 1995 pabaigoje bankrutavus daliai komercinių bankų grėsė šalies bankų sistemos destabilizavimas, bet bankų krizės buvo išvengta. Lietuvos ūkį paveikė ir 1998 Rusijos krizė: 1998–1999 Lietuvos eksportas į Nepriklausomų Valstybių Sandraugą sumažėjo apie tris kartus (sudarė tik 16 % viso eksporto, 1997 buvo 46 %), 1999 BVP sumažėjo 1,8 %, sulėtėjo investicijų į Lietuvos ūkį procesas. 2000 vėl buvo pasiektas ankstesnis lygis.
2008 prasidėjus pasaulinei finansinei ir ekonominei krizei Lietuva (ir kitos Baltijos šalys) tapo viena labiausiai nuo jos nukentėjusių šalių, sparčiai sumažėjo ekonominės veiklos (ypač statybų) mastas, užimtumas ir gyvenimo lygis, paspartėjo ekonominė emigracija.
-krizė