ekonòminė láisvė, pagrindinių laisvių reiškimasis ekonominėje veikloje. Vieno ekonominės laisvės apibrėžimo nėra, sutariama, kad ekonominės laisvės pagrindiniai komponentai yra privati nuosavybė, asmens ekonominės veiklos laisvė, laisvi mainai, valdžios nesikišimas į ekonominę veiklą. Asmens pasirinkimo laisvė neatsiejama nuo asmens atsakomybės. Valstybei skiriamas ribotas vaidmuo – nuo minimalios funkcijos įtvirtinti tinkamo elgesio taisykles iki žmogaus teisių ir nuosavybės apsaugos bei tvarkos visuomenėje palaikymo. Ekonominė laisvė mažėja, kai didėja valdžios kišimasis į prekių ir paslaugų gamybą, paskirstymą ir vartojimą, kai dėl mokesčių, valdžios išlaidų ir reguliavimo varžomas asmens pasirinkimas, laisvi mainai ir rinkos veikimas. Ekonominė laisvė yra esminė ekonominio augimo prielaida ir žmonių gerovės kūrimo pamatas. Ekonominės laisvės absoliuti išraiška – laisvoji rinka – praktiškai nebuvo įgyvendinta. Ekonominės laisvės priešybė – centrinis planavimas. Svarbu skirti ekonominę laisvę nuo politinių ir pilietinių laisvių.
Ekonominę laisvę sudėtinga vienareikšmiškai įvertinti dėl jos kokybinio pobūdžio. Vertinant šalių ekonominę laisvę skaičiuojami ekonominės laisvės indeksai. Žinomiausi – Kanados Fraserio instituto indeksas Pasaulio ekonominė laisvė (Economic Freedom of the World, pirmąkart paskelbtas 1996 įvertinus 1975–95 duomenis, darbams vadovavo M. Friedmanas, dalyvauja 59 pasaulio institutai) ir Jungtinių Amerikos Valstijų Heritage fondo bei žurnalo The Wall Street Journal rengiamas Ekonominės laisvės indeksas (The Index of Economic Freedom, nuo 1995). Fraserio instituto indeksas skaičiuojamas remiantis rodiklių 5 pagrindinėmis kategorijomis: valdžios dydžiu (valdžios išlaidos, mokesčiai ir įmonės), teisės sistema ir privačios nuosavybės teisių apsauga, pinigų sistema, užsienio prekybos laisve, kreditų, darbo ir verslo reguliavimu. Iš viso skaičiuojami 38 skirtingos svarbos rodikliai, kuriems suteikiama nuo 0 (mažiausiai laisva) iki 10 (laisviausia) balų. Bendrą šalies balą sudaro 5 pagrindinių kategorijų balų vidurkis. Skaičiuojant Heritage fondo indeksą atsižvelgiama į ekonominės laisvės 10 veiksnių (iš viso 50 rodiklių): prekybos politiką, mokesčių politiką, valdžios vartojimą, pinigų politiką, kapitalo srautus ir užsienio investicijas, bankininkystę, darbo užmokesčio ir kainų kontrolę, nuosavybės teises, ekonominės veiklos reguliavimą, juodąją rinką. Kiekvienam veiksniui suteikiama nuo 1 (palankiausias) iki 5 (nepalankiausias) balų, o jų vidurkis sudaro bendrą šalies balą. Fraserio instituto 2003 skaičiuotu ekonominės laisvės indeksu pagal 2001 duomenis įvertintos 123 šalys. Laisviausią ekonomiką turi Honkongas (8,6 balo, tebepirmauja nuo 1 indekso), Singapūras (8,5), Jungtinės Amerikos Valstijos (8,3), Naujoji Zelandija, Didžioji Britanija (abi po 8,2), Kanada (8,1), Australija, Airija, Šveicarija (visos po 8,0), Nyderlandai (7,8). Kitos didžiosios valstybės dėl didelių valdžios išlaidų ir ūkio reguliavimo užėmė tokias vietas: Vokietija – 20, Japonija – 26, Italija – 35, Prancūzija – 44, Kinija – 100, Rusija – 112. Mažiausiai ekonominės laisvės yra Artimuosiuose Rytuose, Lotynų Amerikoje ir Afrikoje. Paskutinėse vietose liko Bisau Gvinėja, Alžyras, Zimbabvė, Kongo Demokratinė Respublika ir Birma. Lietuva dėl vykdomų rinkos reformų iš 94 (1995) pakilo į 69 vietą (su Kipru, Meksika ir Tanzanija), Latvija atitinkamai – iš 90 į 51, Estija – iš 74 į 16 vietą. Lietuva geriausiai vertinama užsienio prekybos ir pinigų politikos srityse, blogiausiai – darbo rinkos reguliavimo srityje. Lietuva atsilieka nuo kitų Baltijos šalių dėl didesnių valdžios išlaidų, tarptautinės prekybos ribojimų ir kainų kontrolės. Visame pasaulyje ekonominės laisvės daugėja, išskyrus 20 a. 8 dešimtmetį, kai pasaulio ekonominės laisvės lygis nukrito.
Heritage fondo 2003 indeksu pagal 2001 2 pusmečio ir 2002 1 pusmečio duomenis įvertintos 156 šalys, tačiau kai kurių veiksnių (pvz., pinigų politikos) vertinimai buvo grindžiami istorine informacija. Pagal šį indeksą, didžiausią ekonominę laisvę turi Honkongas, Singapūras, Liuksemburgas, Naujoji Zelandija, Airija, Danija, Estija, Jungtinės Amerikos Valstijos, Australija ir Didžioji Britanija. Lietuva iš 91 vietos 1996 pakilo į 29, Latvija – atitinkamai iš 68 – į 33. Estija 1996 užėmė 28 vietą. Blogiausiai vertinama Šiaurės Korėja, Kuba, Zimbabvė, Laosas, Libija ir Baltarusija. Ekonominės laisvės indeksai patvirtina tiesioginį ekonominės laisvės ir ekonomikos bei žmonių gerovės augimo ryšį: laisviausių šalių ekonomika plėtojama sparčiausiai ir garantuoja didžiausią žmonių gerovę, ir atvirkščiai. Penktadalio ekonomiškai laisviausių šalių BVP vienam gyventojui vidurkis (perskaičiuotas pagal perkamosios galios paritetą) 2001 sudarė 22 922 Jungtinių Amerikos Valstijų dolerius, penktadalio mažiausiai laisvų šalių – 3251 Jungtinių Amerikos Valstijų dolerį. Šių šalių vargingiausių 10 % gyventojų vidutinės metinės pajamos vienam gyventojui sudarė atitinkamai 6681 ir 873 Jungtinių Amerikos Valstijų dolerius, vidutinis metinis ekonominis augimas 20 a. 10 dešimtmetyje buvo atitinkamai 2,3 % ir 0,6 %. Ekonomiškai laisviausiose šalyse paprastai mažesnis skurdo lygis, geresni sveikatos ir raštingumo rodikliai, visavertė mityba, mažai dirbančių vaikų, žemas korupcijos lygis, įtvirtintos pilietinės ir politinės laisvės. Empiriniai tyrimai rodo, kad vien demokratija negarantuoja gerovės: šalys, nuosekliai puoselėjančios ekonominę laisvę ir turinčios efektyvią teisės sistemą bei tvirtą nuosavybės teisių apsaugą, lenkia šalis, kuriose garantuojama politinė rinkimų laisvė, bet ne ekonominė laisvė. Indeksai nurodo būdus garantuoti ekonomikos ir gerovės augimą: mažinti mokesčius ir prekybos ribojimus, tinkamai saugoti privačią nuosavybę, įsileisti užsienio investicijas, mažinti valdžios kišimąsi į ekonomiką.
1063
ekonominės laisvės indeksai; Fraserio instituto indeksas; Heritage fondo indeksas