ekonòminė poltika, valstybės strategija siekiant šalies ekonomikos tikslų. Ekonominės politikos pobūdis gali kisti nuo visiško valstybės nesikišimo į ekonomiką (laissez faire) iki jos griežto valdymo (planinė ekonomika).
Ekonominė politika gali būti makroekonominė (garantuojanti tinkamą ekonominių išteklių naudojimą ir stabilias kainas) ir mikroekonominė (gerina išteklių skirstymo efektyvumą). Pagal ekonominės politikos tikslus ir taikomas priemones gali būti ir detalesnė klasifikacija.
Makroekonominėje politikoje galima išskirti, pvz., fiskalinę politiką, pinigų politiką, valiutų politiką, pajamų politiką. Vykdydama makroekonominę politiką vyriausybė siekia šių pagrindinių tikslų: stabilesnio užimtumo (visų turimų darbo išteklių, reikiamų prie potencialiojo bendrojo vidaus produkto ribos priartėjusiai ekonomikai, panaudojimo), kainų stabilumo (šalies bendrojo kainų lygio, matuojamo kainų indeksu arba infliacijos tempu, stabilumo), ekonominio augimo ir jam palankios palūkanų normos (skolinamojo kapitalo kainos), visuminei paklausai didėti palankaus valstybės biudžeto, mokėjimų balanso pusiausvyros.
Mikroekonominėje politikoje galima išskirti, pvz., regioninę politiką, konkurencijos palaikymo politiką, darbo jėgos atžvilgiu vykdomą politiką. Ekonominės politikos įvairių priemonių poveikis ir efektyvumas skiriasi, todėl vyriausybė iš anksto turi numatyti, kaip ir kada priemonė pradės veikti. Nustatyta, kad pinigų politikos priemonės geriau nei fiskalinės politikos priemonės tinka infliacijos didėjimo tempams reguliuoti, ekonomikos augimui skatinti labiau tinka fiskalinės nei pinigų politikos priemonės.
Ekonominės politikos šiuolaikinės teorijos pradininkais laikomi J. M. Keynesas, J. Tinbergenas. Ekonominės politikos priemonių efektyvumo įvairius aspektus tyrė P. A. Samuelsonas, R. A. Mundellis.
L: Makroekonomika Kaunas 2002; The MIT Dictionary of Modern Economics Cambridge 1992.