ekonòminė refòrma, kio refòrma, šalies vyriausybės vykdomas esminis ilgalaikis ekonominės sistemos organizavimo ir valdymo pertvarkymas.
Ekonominė reforma gali būti inicijuota siekiant grynai ekonominių (padidinti ūkio konkurencingumą, darbo našumą ir efektyvumą, skatinti verslo plėtrą, ekonominį augimą ir eksportą), fiskalinių (padidinti valstybės biudžeto pajamas), socialinių (modernizuoti visuomenės socialinę struktūrą, sumažinti socialinę atskirtį, nedarbo ir skurdo lygį) ar politinių tikslų (padidinti arba sumažinti valstybės valdžios įtaką ekonomikai).
Ekonominės reformos gali apimti tik kai kuriuos ekonominės veiklos aspektus (kainų reformos, kredito reformos, mokesčių reformos, pinigų reformos, socialinės apsaugos sistemos, viešojo sektoriaus, žemės reformos ir kitos), konkrečias ūkio šakas (žemės ūkį, pramonę, prekybą, bankininkystę ir kita) arba visą šalies ūkį. Dėl ekonominių reformų kinta šalies ūkio struktūra ir plėtros kryptys, konkurencijos sąlygos, gyventojų ir bendrovių ekonominė elgsena, gali atsirasti ir neigiamų padarinių, ypač socialinėje sferoje.
Ekonominių reformų labiausiai padaugėjo 20 a. kartu su socialinėmis reformomis, jos vykdytos beveik visose pasaulio valstybėse siekiant padidinti ūkio produktyvumą ir gyventojų gerovę. Vakarų šalyse sustiprėjo valstybinis ekonomikos reguliavimas (Naujasis kursas Jungtinėse Amerikos Valstijose ir analogiškos reformos Europoje), SSRS ir kitose socialistinėse šalyse privatus ekonomikos sektorius buvo suvalstybintas (nacionalizacija, kolektyvizacija). Viešasis sektorius dažnai veikė neefektyviai, todėl 20 a. 9–10 dešimtmečiais prasidėjo priešingi denacionalizacijos ir privatizacijos procesai (ypač didelę reikšmę jie turėjo buvusiose socialistinėse šalyse atkuriant rinkos dėsniais pagrįstą ekonominę sistemą).
Lietuvoje pirmoji esminė ekonominė reforma buvo 16 a. viduryje įvykdyta Valakų reforma, pavertusi valstiečius baudžiauninkais, bet jau iki 16 a. pabaigos tris-keturis kartus padidinusi iš žemės ūkio gaunamas pajamas. Rusijos imperijos laikais ūkio raidą paspartino 1861 valstiečių reforma, panaikinusi baudžiavą, ir 1906–1914 Stolypino reforma (kaimai išskirstyti į vienkiemius). Atkūrus nepriklausomą Lietuvą 1922 įvykdyta radikali žemės reforma, kurios metu iš bajorų ir per didelių dvasininkijos ūkių nusavinta žemė išdalyta kariams savanoriams, bežemiams ir mažažemiams valstiečiams. SSRS okupacijos metais jau 1940–1941 nacionalizuota dauguma prekybos ir pramonės bendrovių, bankai, geležinkeliai, transporto, energetikos, ryšių, komunalinio ūkio, kooperatinės įmonės, panaikinti stambesni valstiečių ūkiai. Lietuvos ūkis tapo SSRS centralizuotos planinės ekonomikos dalimi. 1948–1952 įvykdyta prievartinė žemės ūkio kolektyvizacija. 20 a. 8–9 dešimtmečiais sovietinės ekonomikos raida sulėtėjo, bandymai ją reformuoti (M. Gorbačiovo pertvarkos politika nuo 1985) buvo nesėkmingi. Esminė ekonominė reforma prasidėjo 1990 atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ir panaikinus šalies ūkio subjektų administracinį pavaldumą SSRS valdžios struktūroms. Šios reformos svarbiausias žingsnis buvo sprendimas atsisakyti centralizuoto ūkio planavimo ir valdymo, pereiti prie rinkos ekonomikos. 1991 įsigaliojo nauja mokesčių sistema, liberalizuotos prekių ir paslaugų kainos priartinant jas prie pasaulinių kainų lygio. Prasidėjo valstybinių įmonių ir turto privatizavimas (1991–1995 – už investicinius čekius, nuo 1996 – už pinigus ir iki 1998 pabaigos iš dalies už čekius), sovietinės okupacijos metais nusavintos žemės ir nekilnojamojo turto grąžinimas buvusiems savininkams. Nutrūkus ekonominiams ryšiams su buvusios SSRS respublikomis teko pradėti Lietuvos ūkio struktūrinį pertvarkymą, nutraukti daugelio nekonkurencingų pramoninių gaminių gamybą, modernizuoti technologijas ir gaminti produkciją, turinčią paklausą vidaus ir Vakarų šalių rinkose. Pradėjo veikti komerciniai bankai, išsiplėtė prekybos ir paslaugų sektoriai. Prekyboje panaikintas vartojimo prekių deficitas, kuris gyvavo visą sovietinės okupacijos laikotarpį. 1992 10 01 iš apyvartos išimti rubliai, įvesti laikinieji Lietuvos pinigai – talonai, 1993 06 25 – litas. Nacionalinės valiutos įvedimas sustabdė hiperinfliaciją. Dėl ekonominių reformų Lietuvoje per pakankamai trumpą laiką sukurtas rinkos ūkis, ekonominės veiklos pagrindu tapo privatus sektorius, bet sumažėjo šalies BVP, gamyba ir žmonių užimtumas (ypač pramonėje), realusis darbo užmokestis ir gyvenimo lygis. 1994 BVP sudarė tik 32 %, žemės ūkio produkcija – 54 %, pramonės produkcija – 21 % 1990 lygio. Kai kurie neigiami pereinamojo laikotarpio ekonominiai padariniai ir padarytos klaidos (padidėjusi socialinė atskirtis, nedarbas, mažesnių miestų, miestelių ir kaimo vietovių ekonominis atsilikimas) juntami ir 21 amžiuje.
L: A. Šimėnas Ekonomikos reforma Lietuvoje Vilnius 1996.