ekonòminė sjunga, valstybių ekonominis susivienijimas, viena ekonominės integracijos formų.
Ekonominei sąjungai būdinga ne tik laisvas prekių ir paslaugų (laisvosios prekybos zona, muitų sąjunga), pinigų, kapitalo ir darbo jėgos judėjimas (bendroji rinka), bet ir šalių bendra ekonominė politika, bendrų ekonominių institucijų veikla. Ekonominės sąjungos šalys derina konkurencijos, mokesčių ir rinkliavų politiką, konjunktūros ir plėtros politiką, struktūrinę ir regioninę politiką, vartojimo, darbo rinkos ir socialinę politiką, iš bendrų fondų subsidijuoja konkrečių produktų gamybą ar rajonų plėtrą, vykdo bendras ekonomikos plėtros programas ir kita. Ekonominei sąjungai priklausančios valstybės išsaugo svarbią ekonominę funkciją – nacionalinių pajamų perskirstymą per valstybės biudžetą.
Ekonominių sąjungų pavyzdžiai: Beniliuksas, Europos Ekonominė Bendrija, vėliau tapusi Europos Bendrija, Europos Sąjunga, Centrinės Amerikos bendroji rinka, Lotynų Amerikos integracijos asociacija, Pietryčių Azijos valstybių asociacija. Nepriklausomų Valstybių Sandraugos šalys ekonominę sąjungą kuria etapais, pavyzdžiui, 1994 pasirašyti susitarimai dėl laisvosios prekybos zonos (ji įkurta 2012, priklauso Armėnija, Baltarusija, Kazachija, Kirgizija, Moldavija, Rusija, Tadžikija, Ukraina, Uzbekija; nuo 2016 laisvosios prekybos režimas negalioja dvišaliuose santykiuose tarp Rusijos ir Ukrainos), dėl mokėjimų sąjungos (ji praktiškai neveikia), dėl muitų sąjungos (2010 jai priklausė Rusija, Baltarusija ir Kazachija, 2015 prisidėjo Armėnija ir Kirgizija), dėl bendradarbiavimo kuriant ir plėtojant gamybinius, komercinius, kredito ir finansų bei mišrius transnacionalinius susivienijimus (tikslas – skatinti laisvą kapitalo judėjimą).