ekonòminiai štekliai, visuomeniniai ištekliai, kurie gali būti įtraukiami į prekių ir paslaugų gamybos procesą.
Į gamybos procesą įtraukti ekonominiai ištekliai tampa gamybos veiksniais. Jeigu ekonominiai ištekliai neįtraukiami į gamybą arba juos panaudojus negauta laukto rezultato, jie nelaikomi gamybos veiksniais.
Ekonominių išteklių rūšys
Skiriami tokie tradiciniai ekonominiai ištekliai: materialiniai ištekliai (gamybos priemonės), finansiniai ištekliai (pinigų ir kredito bei biudžeto sistemų priemonės; jų pagrindiniai šaltiniai – gamybinis kaupimas, amortizaciniai atskaitymai, mokesčiai, paskolos, gyventojų santaupos), darbo ištekliai, gamtos ištekliai (pvz., žemė, miškai, vandens telkiniai, naudingosios iškasenos, augalijos ir gyvūnijos ištekliai, saulės, žemės gelmių, potvynių ir atoslūgių energija), specifiniai ekonominiai ištekliai: intelektiniai ištekliai, verslumas, arba verslininkystės galimybės (pvz., vadovavimo ir organizaciniai gebėjimai, iniciatyva), mokslas, informacija.
Kai kurie ekonomistai kaip ypatingą ekonominį išteklių išskiria laiką (žmonės savo veikloje disponuoja ribotu kiekiu šio neatkuriamo ištekliaus).
Problemos dėl išteklių ribotumo
Ekonominiai ištekliai, palyginti su didėjančiais visuomenės poreikiais, yra riboti (pvz., darbo išteklių dydį lemia žmonių darbingas amžius, tokio amžiaus gyventojų skaičius, jų išsimokslinimo, profesinio parengimo lygis ir kita, dauguma gamtinių išteklių dar ir neatkuriami).
Dėl išteklių ribotumo iškyla jų pasirinkimo, racionalaus paskirstymo, efektyvaus naudojimo problemos. Ekonominių išteklių pasirinkimo problema pasireiškia sprendžiant, ką gaminti (kiek ir kokių gėrybių gaminti, kad būtų patenkinti visuomenės poreikiai), kaip gaminti (kur išdėstyti gamybą, kokius išteklius, kiek jų ir kokius jų derinius naudoti, kokias technologijas taikyti, kad būtų galima kuo daugiau pagaminti), kam gaminti (kam atiteks pagamintos gėrybės, kaip jos bus paskirstytos). Rinkos ekonomikos šalyse ekonominiai ištekliai į gamybos procesą patenka per rinką, centralizuotos planinės ekonomikos šalyse juos skirsto valstybė, mišriosios ekonomikos šalyse išteklius skirsto ir valstybė, ir rinka. Konkrečios šalies turimų ekonominių išteklių kiekis, mokslo ir technikos laimėjimai, ūkio plėtra lemia išteklių naudojimo, derinimo specifiką. Reikiamų ekonominių išteklių apimtys ir deriniai priklauso ir nuo ekonominės veiklos specifikos (pvz., žemės ūkyje, kasybos pramonėje ypač svarbus išteklius yra žemė), išteklių naudojimo produktyvumo (našumo), prekių, kurioms pagaminti naudojami konkretūs ekonominiai ištekliai, paklausos, nuo išteklių kainų, galimybės vienus išteklius pakeisti ar papildyti kitais ir nuo kitų veiksnių.