ekonòminio augmo teòrijos, ekonomikos mokslo teorijos, kurios tiria ekonominį augimą.
Tiria veiksnius, garantuojančius realiojo bendrojo nacionalinio produkto arba bendrojo vidaus produkto didėjimą ir pastovų šalies gamybinio pajėgumo kilimą, atskleidžia ekonominio augimo šaltinius, nagrinėja ir kitus ekonominio augimo klausimus (pavyzdžiui, nulinio ekonominio augimo problema, pastovus ekonominis augimas, ekonominio augimo tendencijos ir tempai, subalansuotas ekonominis augimas, ekonominių veiksnių poveikio apskaičiavimas, ekonominio augimo rezultatų ir padarinių įvertinimas, spartaus ekonominio augimo papildomų šaltinių paieška).
Ekonominio augimo analizė atliekama taikant įvairius ekonominio augimo modelius.
Ekonominio augimo teorijų pradmenų yra A. Smitho ir Th. R. Malthuso darbuose (nagrinėjama paklausos ir pasiūlos pusiausvyros ir ekonominio augimo veiksnių santykis). Skiriamos ekonominio augimo teorijų pagrindinės grupės: neoklasikinės, socialinės ir institucinės, J. M. Keyneso ir neokeinsistinės ekonominio augimo teorijos. Neoklasikinių ekonominio augimo teorijų atstovai (R. M. Solow, J. E. Meade’as) teigia, kad ekonomika yra stabili iš prigimties ir jai būdinga visiško užimtumo tendencija. Šių teorijų modeliai (pvz., Solow ekonomikos augimo modelis) pagrįsti gamybos funkcijų teorija, remiasi ekonominio augimo dviem šaltiniais – gyventojų skaičiaus didėjimu ir technine pažanga, kuri vyksta dėl kapitalo kaupimo. Daroma prielaida, kad gamybos veiksnių kainoms būdingas ilgalaikis lankstumas, joms pasikeitus vieni gamybos veiksniai nesunkiai pakeičiami kitais. Gamybos veiksnių pakeičiamumas garantuoja pastovų ekonominį augimą. Pasak socialinių ir institucinių ekonominio augimo teorijų atstovų (W. A. Lewiso, W. W. Rostowo), ekonominio augimo tempus lemia ne tik gamybos veiksnių sąveika, bet ir socialiniai institutai (pavyzdžiui, valstybė, privati nuosavybė, palikimo teisė, šeima), visuomenės psichologija, gyventojų skaičiaus didėjimas ir kita. W. W. Rostowo augimo stadijų teorija išskirtinę reikšmę visuomenės evoliucijos procese teikia gamybos techniniam lygiui ir pramoninės gamybos vyravimui. J. M. Keyneso ir neokeinsistinės ekonominio augimo teorijos atstovai (E. D. Domaras, J. S. Duesenberry, H. R. F. Harrodas, J. R. Hicksas, N. Kaldoras, P. A. Samuelsonas) rinkos ekonomiką traktuoja kaip nestabilią iš prigimties, stabilią tik sąlygiškai. Neokeinsistiniai ekonominio augimo modeliai (pvz., Harrodo ir Domaro ekonomikos augimo modelis) nagrinėja nestabilumą ir nedarbą, tiria visuminę paklausą, kurios svarbiausia dalis yra investicijos, išplečia J. M. Keyneso teorijos taikymo ribas (naudoja ir dinaminiams procesams). Šiuose modeliuose vartojamos akceleratoriaus, multiplikatoriaus, ribinio polinkio vartoti ir ribinio polinkio taupyti sąvokos. 21 a. plėtojami nauji ekonominio augimo teorijų modeliai (pvz., R. E. Lucaso), akcentuojantys, kad rinka, reaguodama į gamtos išteklių ribotumą, automatiškai skatina endogeninius technologinius pokyčius, kurie savo ruožtu lemia išteklių saugojimą ir mažina jų ribotumo problemą.
L: Makroekonomika Kaunas 2002; The MIT Dictionary of Modern Economics Cambridge 1992.
ekonominis augimas; ekonominio augimo modeliai