ekonominis augimas

ekonòminis augmas, per tam tikrą laikotarpį šalyje pagamintų prekių ir suteiktų paslaugų apimties didėjimas, gamybinio pajėgumo, infrastruktūros plėtra.

Rodikliai ir veiksniai

Ekonominį augimą apibūdina realiojo bendrojo vidaus produkto arba bendrojo nacionalinio produkto rodiklis.

Ekonominį augimą, jo kitimą, tempus, kokybę lemia šalies ūkio pajėgumas, ekonominių išteklių apimtis, jų kokybė, struktūra ir paskirstymas, užsienio ekonominiai ir politiniai veiksniai, globalizacija.

Veiksnius, garantuojančius realiojo bendrojo vidaus (nacionalinio) produkto ir nuolatinį šalies gamybinio pajėgumo didėjimą, spartaus ekonominio augimo šaltinius nagrinėja ekonominio augimo teorijos.

Rūšys

Pagal gamybos veiksnių naudojimo pobūdį skiriama ekstensyvus (pasiekiamas naudojant vis daugiau gamybos veiksnių) ir intensyvus (pasiekiamas geresniais gamybos veiksniais ir pažangesnėmis technologijomis) ekonominis augimas.

Pagal gamybos apimties kitimo tempų pobūdį skiriama spartūs (gaminama vis daugiau, didėja poreikių patenkinimo galimybės), nuliniai (plėtra be augimo, tvarioji plėtra), neigiami (rodo krizės reiškinius) ir optimalūs (paremti susidariusia makroekonomine pusiausvyra ir ją palaikantys) ekonominio augimo tempai.

Ekonominis augimas pasaulyje

Pasaulyje iki 20 a. 8 dešimtmečio pradžios ekstensyvi ūkio plėtra lėmė didelį ekonominį augimą ir sparčius BVP didėjimo tempus (apie 4,9 % kasmet) pramoninėse šalyse, dabartinės Europos Sąjungos šalyse ir besivystančiose šalyse (1 lentelė). Dėl 1974–1975 pasaulinės naftos krizės sulėtėjo daugelio šalių (ypač pramoninių) ekonominis augimas: BVP kasmet didėjo tik apie 2–3 %. Pramoninės šalys buvo priverstos pereiti prie intensyvios ūkio plėtros. Besivystančių šalių ekonominio augimo tempai 20 a. 8 dešimtmetyje–21 a. pradžioje išliko gana spartūs (vidutiniškai 4,8 % kasmet) dėl ekstensyvaus gamtos išteklių ir kitų gamybos veiksnių naudojimo, be to, šių šalių žemesnis, palyginti su pramoninėmis šalimis, ūkio lygis sudarė palankias sąlygas siekti ir išlaikyti spartesnius ekonominio augimo tempus.

1

Lietuvos ekonominis augimas

Lietuvos ekonomikai pereinant prie rinkos santykių ūkyje 1990–1994 pasireiškė vadinamosios ekonominės duobės efektas (1994 BVP sudarė 56 % 1990 BVP lygio) ir gili ekonominė krizė, kuri apėmė įvairias veiklos sritis. 1995 prasidėjo ekonominis augimas: 1995–1998 metiniai BVP didėjimo tempai siekė apie 3–7 % (2 lentelė; Lietuvos statistikos departamento duomenys), prekių ir paslaugų eksportas 1995–1997 didėjo šuoliškai – po 18–20 % kasmet, ūkio pagrindinių šakų (apdirbamosios pramonės, žemės ūkio, prekybos, transporto ir ryšių) bendroji pridėtinė vertė 1995–1998 didėjo kasmet po 3–10 % ir daugiau, pradėjo kilti šalies gyvenimo lygis. Gili ir viską apimanti Rusijos ekonominė finansinė krizė 1998 padarė neigiamą įtaką ir Lietuvos ūkio plėtrai: 1998–1999 Lietuvos eksportas į Nepriklausomų Valstybių Sandraugą sumažėjo apie tris kartus (sudarė tik 16 % bendro eksporto, 1997 buvo 46 %), 1999 BVP sumažėjo 1,8 %, 1999–2000 apie 10 % sumažėjo šalies bendrasis pagrindinis kapitalas ir sulėtėjo investicijų į Lietuvos ūkį procesas. 2000 buvo pasiektas 1998 BVP lygis, 2001 vėl prasidėjo ekonominis augimas. 1996–2000 didžiausios įtakos ekonominiam augimui (trys ketvirtadaliai BVP padidėjimo) turėjo apdirbamoji pramonė, prekyba, transportas ir ryšiai.

2

1815

ekonomikos augimas