ekonominis ciklas

ekonòminis cklas, veslo cklas, ekonominės veiklos apimties ir aktyvumo reguliarūs svyravimai, ekonominio augimo ir ekonominio nuosmukio laikotarpių kaita.

Ekonominio ciklo bendrą vaizdą sukuria ekonominio augimo rodiklių (pvz., bendrojo nacionalinio produkto, bendrojo vidaus produkto didėjimo tempų, bendrosios pardavimų apimties, bendrojo kainų lygio, nedarbo lygio, gamybinių pajėgumų naudojimo) svyravimai.

Stadijos

Skiriamos ekonominio ciklo stadijos (fazės): pakilimas (bendrojo nacionalinio produkto, BVP apimtis pasiekia potencialiojo produkto lygį), nuosmukis (ekonomikai pasiekus aukščiausią pakilimo tašką nebedidėja ar net mažėja gamybos apimtys, mažėja užimtumas), krizė (potencialusis bendrasis nacionalinis produktas, BVP pasiekia žemiausią tašką, didėja nedarbas, paskatos investicijoms silpnos; jei tai reiškiasi ilgai, vadinama depresija), pagyvėjimas (gamybos apimtys pradeda didėti, atnaujinama įranga, didėja užimtumas, pajamos ir vartojimas). Įvairūs ekonominiai ciklai skiriasi bendrąja ir stadijų trukme, nuosmukio gilumu, pakilimo aukštumu, perėjimo iš vienos stadijos į kitą pobūdžiu.

Rūšys

Skiriama keliolika šimtų ekonominių ciklų rūšių. Reikšmingiausi: trumpalaikiai šakos konjunktūriniai svyravimai (nuo 1–2 dienų iki 1 mėnesio), sezoniniai ir pusmetiniai ekonominiai ciklai, mažieji Kitzino gamybinių atsargų ciklai (3–4 metų, vidutiniškai 40 mėnesių), didieji Juglaro komerciniai ciklai (6–10 metų), Lebruso investicijų ciklai (10–12 metų), Kuznetso statybos ciklai (15–22 metų), Kondratjevo ilgųjų bangų ciklai (40–60 metų, vidutiniškai 50 metų), cikliniai šimtamečių svyravimų trendai (plėtotės tendencijos; 100, 200–400 metų).

Teorijos

Pagal ekonominių ciklų priežastis (jos dar nėra pakankamai ištirtos) skiriamos ekonominių ciklų teorijų 3 grupės: ekonominis ciklas laikomas ekonominės sistemos atžvilgiu išoriškai susiklostančiu reiškiniu, kurį lemia gamtiniai, politiniai, psichologiniai ir kiti veiksniai; ekonominis ciklas suprantamas kaip vidinis, būdingas ekonomikai; ekonominį ciklą sukelia įvairių priežasčių visuma, apibūdinama ekonomikos ir ją veikiančių išorinių veiksnių sinteze.

Numatant galimus ekonominius ciklus remiamasi tam tikrų ekonominių rodiklių sekomis (serijomis). Orientuojančioji, arba pralenkiančiųjų rodiklių, seka – rodikliai, kurių reikšmės mažėja prieš ciklui pasiekiant aukščiausią tašką ir didėja ciklui pasiekus žemiausią tašką (pvz., įmonių bankrotai, ilgalaikio vartojimo prekių nauji užsakymai, darbo savaitės vidutinė trukmė, statybos darbų apimtis, akcijų kursas). Sutampančioji seka – rodikliai, kurių reikšmės mažėja ciklui pasiekus aukščiausią tašką ir kyla ciklui pasiekus žemiausią tašką (pvz., užimtumas, gamybos apimtis, įmonių pelnas, BVP). Atsiliekančioji seka – rodikliai, kurių reikšmės mažėja ciklui praėjus aukščiausią tašką ir didėja ciklui kylant iš žemiausio taško (pvz., gyventojų pajamos, mažmeninės prekybos apyvarta, produkcijos atsargos įmonėje).

Ekonominių ciklų teorijas plėtojo J. M. Keynesas, A. Aftalionas, C. G. Clarkas, J. R. Hicksas, C. Juglaras, N. Kondratjevas, S. S. Kuznetsas, W. C. Mitchellis, J. A. Schumpeteris, J. G. K. Wicksellis ir kiti.

Ekonominiai ciklai pasaulyje

1780–1950 ryškiau išsiskyrė 15 ekonominių ciklų, kurių giliausi nuosmukiai buvo 1787–1788, 1826, 1836, 1847–1848, 1857, 1864–1866, 1873–1877, 1882–1884, 1890–1893, 1900–1904, 1907, 1913, 1920–1922, 1929–1932, 1948–1949. Didėjant tarptautiniam darbo pasidalijimui ir formuojantis pasauliniam ūkiui, nuo 19 a. vidurio ekonominiai ciklai tapo pasauliniai ir vis dažniau apėmė ne tik pavienes šalis (pvz., 1900 – Rusiją, 1920 – Japoniją, 1922 – Jungtines Amerikos Valstijas), tam tikrą ekonominę veiklą (1873 – geležinkelius, 1890–1893 – bankus ir biržas, 1907 – vario pramonę), bet ir daugelio šalių ekonomiką (Didžioji depresija). Po Antrojo pasaulinio karo valstybės nacionaline ir tarptautine ekonomine politika (pvz., Didžiojo septyneto susitikimai, Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos veikla) siekia mažinti ciklinius svyravimus – vykdoma antikrizinė politika, pasiekus pakilimo stadiją kartais lėtinamas ekonominis augimas, kad neįvyktų ekonomikos perkaitimas, nedidėtų infliacija, ir kita.

L: Makroekonomika Kaunas 2002; The MIT Dictionary of Modern Economics Cambridge 1992.