ekonòminis kãras, per tarptautinį konfliktą vienos ar kelių šalių taikomos ekonominės ir (arba) karinės priemonės prieš vienos ar kelių šalių ekonomiką siekiant ekonominės, politinės ar karinės naudos ir padaryti žalos toms šalims.
Priemonės
Ekonominis karas gali vykti taikos metu, prieš prasidedant karo veiksmams, jiems prasidėjus arba vietoj jų. Ekonominio karo priemonės: embargas, ekonominė blokada, boikotas, kitos ekonominės sankcijos (jų poveikis silpnesnis), pvz., dempingas, muitai (dideli importo muitai taikomi svarbiausioms priešininko eksporto prekėms, dideli eksporto muitai – priešininkui svarbiausioms žaliavoms ir prekėms), netarifiniai prekybos apribojimai (įvedamos kvotos, licencijos, įvairūs draudimai ir kita), kiti veiksmai, pvz., svarbiausių susisiekimo kelių blokada (kai šaliai gyvybiškai svarbūs geležinkeliai, kanalai, naftotiekiai, oro, jūrų ir kiti keliai eina per kitos šalies teritoriją), trečiosiose šalyse esančių įmonių įtraukimas į vadinamuosius juoduosius sąrašus (jeigu jos nesilaiko paskelbto embargo ar ekonominės blokados), vadinamasis butelio kaklelio efektas (kai pakaitalų neturinčių prekių importas uždraudžiamas taikant embargą ir dėl to priešo šalyje bent trumpam sustabdoma tam tikra veikla), dvejopo naudojimo efektas (kai karinės paslaugos, pvz., geležinkelio, bei prekės, pvz., specialus plienas, aviaciniai varikliai, naudojamos ir civilinėms reikmėms, tokių prekių embargas pakenkia ir civiliniam vartojimui), atsisakymas priešiškoms šalims suteikti kreditų, ekonominis šnipinėjimas, ekonominis sabotažas ir ekonominės diversijos priešiškos šalies teritorijoje, kenkimas priešiškų šalių nacionalinėms valiutoms ir kita. Ekonominio karo priemonėmis gali būti siekiama įvairių politinių tikslų, pvz., susilpninus priešiškos šalies ekonomiką priversti pasirašyti taikos sutartį, gąsdinant dar sunkesniais ekonominio karo padariniais ar žadant tam tikrų nuolaidų įtikinti priešą pasielgti kitaip, perduodant naujausias technologijas, skolinant pinigų ir kitais būdais pakeisti priešiškos šalies politiką ir tikslus. Ekonominis karas efektyvesnis trumpą laikotarpį, nes per ilgą laikotarpį šalis, kuriai taikomos ekonominio karo priemonės, gali rasti alternatyvų ekonominio karo neigiamiems padariniams išvengti.
Ekonominio karo priemonių taikymas
16 a. antroje pusėje–18 a. šalys, siekdamos savo užsienio prekybos teigiamo balanso, taikė embargą, importo muitus, eksportą skatinančias priemones. 19 a. paplitus laisvosios prekybos doktrinai ekonominio karo priemonės pradėtos taikyti rečiau. 20 a. greta tradicinių (embargo, ekonominės blokados, boikoto) atsirado naujų ekonominio karo priemonių. 20 a. ekonominio karo priemonės buvo taikomos: 1935–36 Tautų Sąjungos ekonominės sankcijos Italijai dėl jos agresijos prieš Etiopiją (buvo neefektyvios); spaudimas neutralioms šalims, tiekiančioms strategines žaliavas Vokietijai ir jos sąjungininkams, per Antrąjį pasaulinį karą; per Šaltąjį karą Jungtinių Amerikos Valstijų ir jų sąjungininkų įvestas embargas į SSRS ir sovietinio bloko šalis įvežamoms strateginėms prekėms bei trečiųjų šalių įmonių įtraukimas į vadinamuosius juoduosius sąrašus verčiant jas laikytis embargo; 6–7 dešimtmetyje Arabų lygos draudimas Izraeliui naudotis Sueco kanalu, 8 dešimtmetyje Mozambiko paskelbtas draudimas Pietų Rodezijai vežti krovinius Beiros geležinkeliu, iki 9 dešimtmečio trukusios ekonominio karo priemonės, taikytos Pietų Afrikos Respublikai dėl jos rasistinės politikos (SSRS ir sovietinio bloko šalys taikė embargą, kitos šalys apsiribojo boikotu), 10 dešimtmetyje ekonominės sankcijos Irakui dėl masinio naikinimo ginklo kūrimo, Jugoslavijai – dėl žmogaus teisių pažeidimų šalyje.
Lietuvai taikytos ekonominio karo priemonės
Nepriklausomybę atkūrusiai Lietuvai ekonominio karo priemones 1990–91 taikė SSRS: paskelbė embargą į Lietuvą įvežamiems naftos produktams, skelbdama Lietuvą SSRS dalimi blokavo sausumos bei jūrų kelius.
2687