ekotònas (gr. oikos – namas, būstas, tėvynė + tonos – įtempimas, kirtis), tarpinė, pereinamoji zona tarp dviejų skirtingų ekosistemų, kurioje susilieja abiejų sistemų skirtingos savybės. Ekotonai gali būti natūralūs (miško ir pievos, ežero ir sausumos, upės ir sausumos arba atsiradę po gamtinių sutrikimų, pvz., gaisro) ir antropogeninės kilmės (dirbamo lauko ir miško, miesto ir jo gamtinės aplinkos arba kirtaviečių, dirbamų laukų). Pakrančių ekotonų būdingas bruožas – kryptinga masių ir energijos pernaša iš sausumos į vandenį. Ekotonai gali užimti tiek nedidelį plotą, pvz., dirbamo lauko ir miško, miško ir kirtavietės, tiek labai didelį, pvz., jūros ir gėlo vandens (maišymosi zona), tundros ir taigos, taigos ir stepės ekotonai.
Ekotonai pasižymi didesne biologine įvairove nei gretimos ekosistemos, nes juose sutinkamos abiejų bendrijų rūšys, t. p. gali atsirasti tik ekotonams būdingų rūšių. Pavyzdžiui, miško ir pievos ekotonui būdinga paukščių rūšis – varnėnas (Sturnus vulgaris), vandens ir sausumos (arba pakrantės) ekotonui – tulžys (Alcedo atthis). Abiejų rūšių paukščiai maisto ieško vienoje ekosistemoje, o peri – kitoje.
2178