eksperimeñtinė psichològija, psichologijos tyrimų, taikančių eksperimento metodus, visuma. Eksperimentiniai tyrimai buvo viena svarbiausių priežasčių, dėl kurių psichologija atsiskyrė nuo filosofijos ir ėmė formuotis kaip savarankiškas mokslas. Eksperimentiniais vadinti visi empirinių duomenų gavimo psichologijos laboratorijose būdai. Eksperimentinės psichologijos ištakos – prancūzų matematiko ir filosofo R. Descartes’o, anglų filosofo J. Locke’o ir kitų filosofų darbai. 18 amžiuje eksperimentinius tyrimus pradėjo plėtoti vokiečių fiziologas E. H. Weberis, 19 amžiuje – psichofizikinių tyrimų pradininkas vokiečių gydytojas, filosofas ir psichologas G. T. Fechneris. Eksperimentinės psichologijos pradžia – 19 amžiaus viduryje fiziologijos laboratorijose atlikti elementariųjų psichikos funkcijų (pojūčių, suvokimų, reakcijos) tyrimai. Sistemingų eksperimentinių psichikos tyrimų pradininkas – vokiečių psichologas W. Wundtas. Jis 1879 Leipcige įsteigė pirmąją eksperimentinės psichologijos laboratoriją. Vokiečių psichologas H. Ebbinghausas eksperimentinius metodus pradėjo taikyti atminties procesams tirti. Šiuos metodus itin sparčiai pradėta plėtoti 20 amžiaus pradžioje susikūrus skirtingoms psichologijos mokykloms (struktūrinei, funkcinei, geštaltinei psichologijai ir biheiviorizmui). Dėl struktūrinės psichologijos poveikio atsirado introspekcijos metodas (vokiečių psichologas ir filosofas W. Wundtas, Jungtinių Amerikos Valstijų psichologas E. B. Titcheneris ir kiti), kurio tikslas – išskirti psichikos procesų elementus. Taikant introspekcijos metodus buvo tiriami sveiko suaugusio žmogaus psichikos procesai. Funkcionalistai (Jungtinių Amerikos Valstijų filosofas ir edukologas J. Dewey, Jungtinių Amerikos Valstijų psichologas E. Brunswickas ir kiti), biheivioristai (Jungtinių Amerikos Valstijų psichologas J. B. Watsonas, rusų fiziologai I. Pavlovas, I. Sečenovas, V. Bechterevas, Jungtinių Amerikos Valstijų psichologai E. L. Thorndike’as, K. S. Lashley,B. F. Skinneris), geštalto psichologijos atstovai (Jungtinių Amerikos Valstijų psichologai M. Werheimeris, K. Koffka, W. Köhleris ir kiti) eksperimentus ėmė taikyti natūraliomis sąlygomis. Pradėta tirti gyvūnų (Didžiosios Britanijos zoologas ir psichologas C. L. Morganas, E. L. Thorndike’as), psichikos ligonių, vaikų psichiką. Eksperimentinės psichologijos tyrimai apėmė ne tik bendruosius psichikos procesų dėsningumus, bet ir individualius jausmingumo, atminties, asociacijų ir kitus procesus (Didžiosios Britanijos psichologo F. Galtono, Jungtinių Amerikos Valstijų psichologo J. M. Cattellio tyrimai). Per Antrąjį pasaulinį karą psichologams buvo suformuluoti nauji uždaviniai, susiję su profesine atranka, nuovargiu, depresija, propaganda, visuomenės nuomonės formavimu ir kita. Įvairėjo tyrimo metodai, keitėsi eksperimento samprata, griežtėjo eksperimentinės psichologijos termino reikšmė, tyrimo rezultatus ir išvadas pradėta taikyti įvairiose žmogaus veiklos srityse (pedagogikoje, medicinoje). Eksperimentinių metodų plėtrai didelės įtakos turėjo R. A. Fisherio (Didžioji Britanija) matematinės statistikos darbai. Eksperimentinės psichologijos teorinių schemų ir konkrečių metodikų taikymas yra susijęs su teorinio pažinimo raida, ypač sparčiai plėtojantis biologijos, matematikos, kibernetikos, skaičiavimo technikos ir socialiniams mokslams. Nuo 20 amžiaus vidurio eksperimentinės psichologijos sritys labai išsiplėtė: dauguma psichologijos sričių tapo eksperimentinės psichologijos dalimi. Leidžiami eksperimentinės psichologijos žurnalai: Quarterly Journal of Experimental Psychology: Human Experimental Psychology Section A, Comparative and Physiological Psychology Section B (abu Didžioji Britanija), Journal Experimental Psychology, Perception and Psychophysics (abu Jungtinės Amerikos Valstijos) ir kiti.
2496
779