ekspresionizmas

ekspresionzmas (pranc. expressionnisme < lot. expressio – išreiškimas, išraiška), 20 a. pirmųjų 4 dešimtmečių literatūros ir meno srovė, daugiausia plitusi Vokietijoje. Formavosi kaip opozicija 19 a. pabaigos–20 a. pradžios meno tendencijoms – neoklasicizmui, neoromantizmui, natūralizmui ir impresionizmui. Ekspresionizmas – įvairialypis reiškinys, vienijęs nevienodos estetikos, skirtingų politinių bei idėjinių pažiūrų kūrėjus. Daugeliui jų būdinga aktyvus politinis santykis su tikrove, revoliucinis kryptingumas, anarchizmas, kai kuriems – religija ir mistika. Ekspresionistai pasisakė prieš žmogaus psichologinę ir biologinę determinaciją, impresionistinį tikrovės skaidymą, realybės ir meno tapatinimą. Teigė, kad meno pagrindinis tikslas – ne natūros ar socialinės realybės vaizdavimas, o kūrėjo idėjų, išgyvenimų, subjektyvių vizijų išraiška. Menas turįs skelbti absoliučias, universalias tiesas vaizduodamas ir žadindamas pasąmonės įvairias būsenas, vizijas; kartu jis turįs būti estetiškai ir visuomeniškai prasmingas. Ekspresionizmo atstovai turėjo aiškiai suformuluotą programą, savitas filosofines ir estetines pažiūras, būrėsi į grupes, leido manifestus, antologijas, žurnalus. Ekspresionizmo terminą pradėjo vartoti ir 1911 įtvirtino Berlyno dailės kritikai. Ekspresionizmo teorijai ir praktikai didelę įtaką turėjo meno istoriko W. Worringerio knyga Abstrakcija ir įsijautimas (Abstraktion und Einfühlung 1908), kurioje teigiama, kad menininkas turi vadovautis ne išorinės tikrovės dėsniais, o formos instinktu. Ekspresionizmo filosofiniai ir estetiniai pagrindai – A. Schopenhauerio valios metafizikos, F. Nietzsche’s vertybių pervertinimo, H. Bergsono intuityvizmo teorijos. Ekspresionistų kūriniuose atsispindi vitališkumas, individo susiskaidymas, izoliacija. Jie reiškė tikėjimą, kad sukurti naują pasaulį galima tik keičiant bei tobulinant patį žmogų, ir skatino ieškoti veiksmingų, originalių išraiškos priemonių, naudojo groteską, aukštino bendražmogiškąjį pradą, svajojo apie utopinę ateities bendriją. Ekspresionizmo atstovai reiškė protestą prieš karą ir militarizmą, pasisakė prieš visuomenės dvasinį nuosmukį, atskleidė industrinio miesto kontrastus. Jie iškėlė intensyvumą, jausmingumą, koncentruotą esmių atvėrimą, kaip vienus svarbiausių naujos pasaulėjautos bruožų, ieškojo naujų – įtaigių, nelauktų, drastiškų – išraiškos formų.

L: S. Vietta, H.‑G. Kemper Expressionismus München ⁶1997.

2931

ekspresionizmas literatūroje

ekspresionizmo architektūra

ekspresionizmo dailė

ekspresionizmas muzikoje

ekspresionizmas teatre

ekspresionizmas kine