ekspresionzmas kinè reiškėsi 3 dešimtmetyje Vokietijoje. Kurti daugiausia fantastiniai siaubo filmai, jiems būdinga sąlygiškumas, groteskas, perdėtas emocionalumas, fantasmagoriniai vaizdiniai, herojai – mistinės, blogį nešančios būtybės; dažnos košmarų, haliucinacijų scenos. Kadro erdvė buvo kuriama kontrastingu apšvietimu, šešėliais, optiniais efektais, naudotos ekspresyvios dekoracijos (buvo filmuojama daugiausia paviljonuose). Aktorių vaidybai būdinga utriruoti judesiai, sustingusi, kaukei artima mimika. Ekspresionizmo elementų (fantastinė tematika, optiniai efektai) jau buvo filmuose Prahos studentas (Der Student von Prag 1913, režisierius S. Rye), Golemas (1915, režisieriai P. Wegeneris, H. Galeenas). Ekspresionizmo manifestu kine tapo režisieriaus R. Wiene’s filmas Daktaro Kaligario kabinetas (Das Kabinett des Dr. Caligari 1920).
filmo Daktaro Kaligario kabinetas kadras (1920, režisierius Robertas Wiene; Čezarė – C. Veidtas, Džeinė Olsen – L. Dagover)
Garsiausius ekspresionistinius filmus sukūrė režisieriai: F. Langas (Pavargusi mirtis / Der müde Tod 1921, Daktaras Mabuzė – lošėjas / Dr. Mabuse, der Spieler 1922), F. W. Murnau (Nosferatu. Siaubo simfonija / Nosferatu, eine Symphonie des Grauens 1922, pagal B. Stokerį), P. Leni (Vaškinių figūrų kabinetas / Das Wachsfigurenkabinett 1924), E. A. Dupontas (Varjetė 1925); operatoriai: K. Freundas, C. Hoffmannas, F. A. Wagneris; scenaristai T. von Harbou, C. Mayeris. Vaidino L. Dagover, E. Janningsas, W. Kraussas, C. Veidtas. Ekspresionizmas padarė didelę įtaką pasaulio kino raidai.
L: L. H. Eisner The Haunted Screen: Expressionism in the German Cinema London 1969.
2766