ekspresionzmas teatrè daugiausia reiškėsi Vokietijoje ir Austrijoje. Spektakliuose režisieriai atsisakė buitinių, istorinių scenovaizdžių, tikroviškumo iliuzijos, naudojo ironiją, groteską, abstraktų judesį, siekė didžiausio emocingumo. Per sapnus, haliucinacijas, dvasines ir emocines transfigūracijas dinamiškai, ekspresyviai pateikė įvykį ir subjektyvų požiūrį į jį. Ypač išryškėjo konstruktyvi scenografija, spalvos, apšvietimas, muzika. Pirmąjį ekspresionistinį spektaklį Sfinksas ir baidyklė pagal savo pjesę 1908 Vienoje sukūrė dailininkas O. Kokoschka. Ekspresionizmo bruožai būdingi režisieriaus M. Reinhardto (iki I pasaulinio karo), režisierių E. Piscatoro, B. Brechto, L. Jessnerio, J. Fehlingo ankstyviesiems spektakliams, kuriuose abstrahuotomis formomis, nervingumu, įtemptu veiksmu perteiktas protestas prieš militarizmą, šovinizmą, neigiamą didmiesčio poveikį žmogaus asmenybei. Statytos dramaturgų R. J. Sorge’s, G. Büchnerio, F. Wedekindo, A. Strindbergo, E. Tollerio, W. Hasencleverio, E. O’Neillo pjesės. Po II pasaulinio karo ekspresionizmas turėjo įtakos įvairių šalių teatro raidai. Ekspresionizmo elementų buvo rusų režisierių V. Mejerholdo, A. Tairovo ir kitų kūryboje.
3162