ekstensionalùmas (lot. exstensio – išplėtimas), formalizuotųjų ir neformalizuotųjų kalbų savybė abstrahuotis nuo išraiškų prasmės, įgalinanti tirti kalbas apimties požiūriu. Būdinga tiek kalbai, tiek ją sudarančioms išraiškoms. Išraiškos vadinamos ekstensionaliomis, jei jas galima pakeisti bet kuriomis kitomis tą patį objektą žyminčiomis išraiškomis. Kalba vadinama ekstensionalia, kai išraiškoms galioja lygių dydžių pakeitimo taisyklė: jei du dydžiai A ir B lygūs, tai kiekviename teisingame teiginyje, kuriame pasitaiko A ir B, vieną jų galima pakeisti kitu neprarandant teisingumo. Ekstensionalumas leidžia vartoti sinonimus. Ekstensionalios kalbos paprastesnės už neekstensionalias, arba intensionalias, tačiau jų galimybės mažesnės.
314