ekstradcija (eks… + lot. traditio – perdavimas), asmens, įtariamo, kaltinamo padarius nusikaltimą ar nuteisto kitoje valstybėje, perdavimas kitai valstybei jos prašymu tam, kad jis būtų teisiamas prašančioje valstybėje ar ten atliktų jam paskirtą bausmę; viena seniausių valstybių teisinio bendradarbiavimo formų.
Reglamentavimas, formos
Reglamentuojama tarptautiniais ir nacionaliniais teisės aktais. Ekstradicija nelaikoma asmens perdavimas Tarptautiniam baudžiamajam teismui arba asmens perdavimas kitos valstybės jurisdikcijai jo paties prašymu. Ekstradicijos pagrindas – valstybių pasirašyta ekstradicijos arba teisinės pagalbos sutartis, numatanti ekstradiciją.
Daugelio valstybių nacionaliniai įstatymai numato 2 formų ekstradiciją: visišką ir supaprastintą. Inicijavus visišką ekstradiciją įgaliotasis valstybės teismas sprendžia dėl vieno ar kelių konkrečių nusikaltimų prašomo išduoti asmens išdavimo galimybę prašančiosios valstybės jurisdikcijai. Išduotas asmuo įgauna imunitetą nuo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn už tuos nusikaltimus, dėl kurių jis nebuvo išduotas. Valstybė, kuriai asmuo išduodamas, negali jo teisti, nuteisti, perduoti trečiajai valstybei ar Tarptautiniam baudžiamajam teismui už ankstesnę nusikalstamą veiką, už kurią nebuvo išduotas, jei nėra jį išdavusios valstybės sutikimo.
Supaprastinta ekstradicija taikoma tada, kai yra prašomo išduoti asmens sutikimas, nes ją pritaikius negalioja apribojimas patraukti baudžiamojon atsakomybėn už tuos nusikaltimus, kurie buvo padaryti iki jo išdavimo. Tarptautinės sutartys, nacionaliniai baudžiamieji ir baudžiamojo proceso įstatymai numato ekstradiciją ribojančias sąlygas (apie jų buvimą ar nebuvimą sprendžia įgaliotasis teismas). Asmuo neišduodamas šais atvejais: jei prašomoji valstybė nusikaltimą, dėl kurio prašoma ekstradicijos, laiko politiniu; veika, dėl kurios prašoma ekstradicijos, prašomosios valstybės nelaikoma nusikaltimu ir asmuo yra arba specialiai šiam atvejui pripažįstamas prašomosios valstybės piliečiu; įsigaliojo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn arba bausmės vykdymo senaties terminai; už padarytą nusikaltimą asmuo jau buvo nuteistas ar išteisintas; prašančioje valstybėje asmeniui gresia mirties bausmė. Sąlygų taikymas priklauso nuo ekstradicijos sutarties pobūdžio (joje įtvirtintų nuostatų, sutartį pasirašant padarytų išlygų ir paaiškinimų) ir nacionalinių įstatymų.
Ekstradicijos atsiradimas, taikymas
Pirmąją Europoje tarptautinę sutartį, numatančią nusikaltėlių išdavimą, 1174 sudarė Anglija ir Škotija. Iki 18 a. antros pusės ekstradicija neturėjo aiškiai nustatytų teisinių kriterijų ir daugiausia buvo taikoma politiniams pabėgėliams. 18 a. antroje pusėje valstybės pradėjo sudarinėti ekstradicijos sutartis, detaliai nustatančias nusikaltėlių išdavimo pagrindus ir tvarką. Ekstradicija, kaip baudžiamosios teisės institutas, susiformavo 19 a. pradžioje. 1957 Europos Taryba sudarė Europos konvenciją dėl ekstradicijos, vėliau (1975 ir 1978) – jos papildomus protokolus (1995 ratifikuota Lietuvoje). Kiti tarptautiniai teisiniai aktai, reglamentuojantys atsakomybę už tarptautinio pobūdžio nusikaltimus ir ekstradicijos klausimus: 1970 Hagos konvencija dėl kovos su neteisėtu orlaivių užgrobimu, 1971 Montréalio konvencija dėl kovos su neteisėtais aktais, nukreiptais prieš civilinės aviacijos saugumą (abi Lietuvoje įsigaliojo 1997).
Ekstradicija Lietuvoje
Lietuva 1918–40 buvo pasirašiusi sutartis dėl ekstradicijos su Vokietija, Belgija, Danija, Didžiąja Britanija, Jungtinėmis Amerikos Valstijomis ir kitomis valstybėmis.
Atkūrus nepriklausomybę ekstradicijos sąlygas ir procedūras reglamentuoja tarptautinės sutartys, Baudžiamasis (2003) ir Baudžiamojo proceso (2003) kodeksai. Pasirašytos tarpvalstybinės sutartys dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos, baudžiamosiose bylose su Baltarusija, Lenkija, Moldavija (įsigaliojo 1993), Rusija (1995), Jungtinėmis Amerikos Valstijomis (2001) ir kitomis šalimis. Sprendimą dėl ekstradicijos priima Vilniaus apygardos teismas. Jo sprendimas būtinas nepaisant to, ar asmuo išduodamas taikant visišką ar supaprastintą ekstradiciją. Jei asmuo išduodamas taikant visišką ekstradiciją, Vilniaus apygardos teismo sprendimas gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, kurio sprendimas yra galutinis.
2238