ekstraversija

ekstravesija (ekstra … + lot. verto – suku, kreipiu), žmogaus psichikos individuali savybė, kuri reiškiasi padidėjusiu dėmesiu aplinkai. Priešinga introversijai. Ekstravertiškas žmogus yra atviras, draugiškas, linksmas, jausmingas, energingas, greitai užmezga ryšius su kitais žmonėmis, prisitaiko prie aplinkos (socialinė adaptacija), linkęs dalyvauti įvairiuose renginiuose. Savo interesais ir veikla prisitaiko prie aplinkos reikalavimų, bet tai gali sumažinti jo dvasinio pasaulio apraiškų asmenybinę reikšmę. Tokį žmogų slegia vienatvė, jam ypač sunku būti priverstinai izoliuotam. Polinkis į ekstraversiją išryškėja jau vaikystėje. Ekstraversijos sąvoką, apibūdinančią asmenybės tipą (ekstravertą), pirmasis pavartojo C. G. Jungas. Ekstraversijos problemas daugiausia tiria bruožų teorijos atstovai, iš jų žymiausi – R. B. Cattellis, J. P. Guilfordas (Jungtinės Amerikos Valstijos), H. J. Eysenckas (Didžioji Britanija) ir kiti. Ekstraversijos ir introversijos priešpriešą jie tyrė atskirai nuo asmenybės tipų ir traktavo kaip skalę, rodančią pastovų kiekybinį kurio nors individo ekstraversijos ir introversijos santykį. Labiausiai paplitusi yra H. J. Eysencko koncepcija, pagal kurią asmenybės turinį lemia ekstraversijos ir introversijos bei neurotizmo (emocijų ir valios pastovumo arba nepastovumo) derinys. Ši koncepcija grindžiama abstrakčiu statistiniu požiūriu ir negali paaiškinti daugelio ekstraversijos ir introversijos apraiškų, jungiančių asmenybės savybes – ir jausmingumo, agresyvumo, ir ideologinių, politiniu pažiūrų. H. J. Eysenckas teigė, kad ekstraversiją lemia nervų sistemos savybės (maža galvos smegenų aktyvacija, stiprių ir ilgai trunkančių slopinimo procesų vyravimas, silpni ir nepastovūs jaudinimo procesai), ir darė prielaidą, kad asmenybės psichikos savybės genetiškai nulemtos.

2271