ekumenzmas (gr. oikumenē – apgyvendinta žemė), ekumèninis sjūdis, krikščionių, tikinčių Jėzų Kristų kaip Viešpatį ir Gelbėtoją, pasaulinis sąjūdis. Siekia visų krikščionių Bažnyčių bendradarbiavimo ir vienybės.
Kai kurios krikščionių bendruomenės atsiskyrė po Efeso (432), kitos – po Chalkedono (451) susirinkimų. 1054 Bažnyčios suskilo į Rytų ir Vakarų. 16 a. prasidėjus reformacijai ėmė formuotis protestantiškos Bažnyčios, jose vėliau dar radosi įvairių krypčių. Ekumeninis sąjūdis prasidėjo 19 a. viduryje kai kuriose protestantų Bažnyčiose. Kūrėsi pasaulinės ekumeninės protestantų organizacijos: Jaunųjų vyrų krikščionių asociacija (Young Men’s Christian Association 1855), Jaunųjų moterų krikščionių asociacija (Young Women’s Christian Association 1893), Krikščionių studentų federacija (Student Christian Federation 1895), vėliau – pasaulinės organizacijos, vienijančios vienos konfesijos (anglikonų, metodistų, sekmininkų, baptistų ir kitų) narius. 1910 Edinburge įvyko Pasaulinė misijų konferencija (World Missionary Conference), ji turėjo įtakos susiformuoti Pasaulinei misijų tarybai (United Missionary Society 1921). 1948 įsteigta Pasaulinė Bažnyčių Taryba.
Katalikų Bažnyčioje ekumenizmo užuomazgų pradėjo rastis 20 a. antroje pusėje; popiežius Jonas XXIII dialogui su kitomis krikščionių Bažnyčiomis 1960 įsteigė Krikščionių vienybės sekretoriatą. Tolesnei ekumenizmo raidai didelę reikšmę turėjo Vatikano II susirinkimas (1962–65). Dekrete dėl ekumenizmo Unitatis Redintegratio, konstitucijoje Lumen gentium (abu 1964), remiantis NT (Jn 17, 21; Ef 4, 4–5), teigiama, kad ekumenizmu siekiama per maldą, dialogą ir kitas iniciatyvas visų krikščionių vienybės, kurios ieškoti įkvepia Šventoji Dvasia ir kurios Jėzus Kristus norėjo Bažnyčiai. Konstitucijoje Lumen gentium, remiantis trejybine teologija ir mokymu apie Bažnyčią kaip bendrystę, ne tik pripažįstamos senos krikščioniškos tiesos, išsaugotos visų konfesijų, bet ir naujai apibrėžiami santykiai su nekatalikiškomis bendruomenėmis; mokoma, kad tikroji Bažnyčia laikosi Katalikų Bažnyčioje, kad visus krikščionis realiai, nors ir netobulai, vienija tikėjimas Jėzų Kristų ir krikštas. Dekrete dėl Rytų Katalikų Bažnyčių Orientalium Ecclesiarum (1964) pabrėžiama, kad ypač stačiatikiai su katalikais turi daug bendrų tikėjimo ir sakramentinio gyvenimo elementų – Eucharistiją ir apaštalinę įpėdinystę. Nuo Vatikano II susirinkimo Katalikų Bažnyčia dalyvauja ekumeniniame sąjūdyje, bendradarbiauja su Pasauline Bažnyčių Taryba, dalyvauja mišrioje Komisijoje, Tikėjimo ir konstitucijos komisijoje. Aktyviai bendradarbiaujama su Evangelikų Liuteronų, Anglikonų, Stačiatikių Bažnyčiomis.
L: Dialoghi ecumenici ufficiali. Bilanci e prospettive Roma 1983; P. Neuner Breve manuale dell’ecumene Brescia 1985; G. Pattaro Corso di teologia dell’ ecumenismo Brescia 1985; S. J. Voicu-Cereti Enchiridion oecumenicum. Documenti del dialogo teologico interconfessionale t. 1 Bologna 1986; Y. Congar L’unità attraverso la diversità Brescia 1987.
117