Ekvadòro istòrija
Ikikolonijiniai laikai
Dabartinio Ekvadoro teritorijoje gyvenusios indėnų širių, puruajų, kanjarių, punajų, tumbių, chibarų, saparų, karų, brakamorų gentys vertėsi žemdirbyste, medžiokle, žvejyba. Pirmo tūkstantmečio pabaigoje jos sudarė sąjungą, kuri istorinėje literatūroje vadinama Kito karalyste. 15 a. pabaigoje ją nukariavo inkai.
inkų miesto griuvėsiai Ingapircoje
Kolonijinis laikotarpis
1526 krašto užkariavimą pradėjo ispanų konkistadorai. 16 a. viduryje kraštas tapo Ispanijos kolonija; nuo 1563 priklausė Peru vicekaralystei, nuo 1739 – Naujosios Granados vicekaralystei. Nukariauto krašto gyventojai indėnai buvo prievarta krikštijami, verčiami atlikti mitos, enkomjendos ir kitos prievoles. Kolonijine padėtimi buvo nepatenkinti ispanų kilmės dvarininkai kreolai bei kylančios buržuazijos atstovai: Ispanijos valdžios draudimas gaminti iš metropolijos eksportuojamas pramonės ir žemės ūkio prekes, leidimas prekiauti su kitomis ispanų kolonijomis tik per vicekaralystės sostinę varžė ūkio plėtrą. 1592–93, 1765, 1809 vyko dideli sukilimai prieš kolonijinę valdžią.
Kito centrinė aikštė (aliejus, 18 a. pabaiga, nežinomas dailininkas, Monetų muziejus Bogotoje)
Nepriklausomas Ekvadoras
Per Ispanijos kolonijų Amerikoje nepriklausomybės karą (1810–26) Kitas išsivadavo iš Ispanijos valdžios ir tapo Didžiosios Kolumbijos provincija. 1824 kraštas pagal jo geografinę padėtį pavadintas Ekvadoru (ispaniškai ecuador – pusiaujas). 1830 05 Ekvadoras nuo Didžiosios Kolumbijos atsiskyrė ir pasiskelbė Ekvadoro Respublika. 19 a. vyko dviejų regionų – Sierros (kalnuota sritis krašto vidurinėje dalyje, ūkio pagrindas – didelės latifundijos; centras – Kitas) ir Costos (sritis prie Ramiojo vandenyno, ūkio pagrindas – kakavamedžių, cukranendrių plantacijos; čia kūrėsi pramonė; centras – Guayaquilis) varžybos dėl ūkinės, politinės ir kultūrinės įtakos; dėl ginčijamos teritorijos Amazonės regione Ekvadoras nesutarė su Peru ir Kolumbija.
prezidentas J. J. Floresas
19 a. antroje pusėje dėl valdžios varžėsi ir pakaitomis valdė Konservatorių partija (įkurta 1855, remiama Sierros stambiųjų žemvaldžių, kariuomenės, katalikų dvasininkų) ir Liberalų partija (įkurta 1878, remiama Costos pramonininkų ir prekybininkų). Pirmuoju Ekvadoro prezidentu tapęs konservatorius generolas J. J. Floresas (valdė 1830–35 ir 1839–45) 1832 prie Ekvadoro prijungė Galapagų salas. Liberalius pertvarkymus įgyvendino prezidentas V. Rocafuerte (1835–39) ir J. M. Urbina (1851–56): buvo vykdomos administracinės, finansų, švietimo reformos, panaikinta vergovė (1852), uždrausta jėzuitų veikla, reorganizuota kariuomenė. 1861 prezidentu tapęs konservatorius G. García Moreno šalį pavertė pusiau teokratine valstybe: 1862 su Vatikanu sudarė konkordatą, kuriuo Bažnyčiai buvo suteiktos plačios teisės, į šalį leista grįžti jėzuitams.
Prezidento E. Alfaro (1895–1901 ir 1901–11) vyriausybė atskyrė Bažnyčią nuo valstybės, nacionalizavo dalį latifundijų. Nuo 19 a. vidurio vienas svarbiausių kovos dėl valdžios būdų tapo valstybės perversmai (1845 nušalintas J. J. Floresas, 1859 – F. Roblesas), susidorojimas su valstybės vadovais (1875 nužudytas G. García Moreno, 1912 – E. Alfaro).
20–21 amžiai
1895–1944 valdė liberalų vyriausybės, šiuo laikotarpiu šalies politiniame ir ūkiniame gyvenime buvo didelė Costos atstovų įtaka. 20 a. 2 dešimtmetyje iškasus Panamos kanalą intensyviai plėtojosi prekyba su užsienio valstybėmis (Ekvadoras tapo vienu svarbiausių kakavos ir bananų tiekėjų pasaulyje). 20 a. 2 dešimtmetyje į Ekvadoro naftos pramonę, aukso gavybą, plantacijų ūkį, transportą pradėjo skverbtis Didžiosios Britanijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) kapitalas. Prezidento I. Ayoros (1926–31) pradėtų vidaus reformų įgyvendinimą nutraukė pasaulinės ekonominės krizės (1929–33) sukeltas Ekvadoro ūkio nuosmukis. Dėl socialinės padėties blogėjimo visoje šalyje vyko streikai, plėtėsi profesinių sąjungų judėjimas, plito kairiosios pažiūros (1925 įkurta Ekvadoro komunistų partija); 1931–40 valdė 18 prezidentų. Po 1941 karinio konflikto su Peru Ekvadoras neteko daugiau kaip 200 000 km2 (apie 40 %) savo teritorijos.
minia prie Prezidento rūmų laukia prezidento Carloso J. Arosemenos inauguracijos (Kitas, 1961 10 11)
1942 Ekvadoras nutraukė diplomatinius santykius su Vokietija ir jos sąjungininkėmis, pasirašė sutartį su JAV dėl karinės bazės steigimo Galapagų salose. Po 1944 karinio perversmo prezidentu tapo J. M. Velasco Ibarra (šias pareigas ėjo 1944–47, 1952–56, 1960–61 ir 1968–72). Siekdamas sumažinti šalies ūkio atsilikimą jis paskelbė pramonės ir žemės ūkio pertvarkymo planą (įgyvendinti nepavyko), vykdė savarankišką nuo JAV užsienio politiką. 20 a. antroje pusėje politinė padėtis šalyje išliko nestabili: 1947, 1961, 1963, 1972 įvykdyti valstybės perversmai. 1963–66 ir 1972–79 valdę kariškiai (karinės chuntos) buvo reformų, kurios įtvirtintų valstybės kontrolę ūkiui (ypač naftos pramonei), šalininkai. 1964 pradėta ribota agrarinė reforma (vyko iki 8 dešimtmečio vidurio) panaikino vadinamąjį huasipungo – pusiau baudžiavinę darbo žemės ūkyje sistemą, ypač klestėjusią Sierroje.
20 a. 8 dešimtmetyje eksporto svarbiausia preke tapo nafta (dideli naftos telkiniai rasti 1967), dėl naftos eksporto pagerėjo Ekvadoro ekonominė padėtis. 1974 vyriausybė nacionalizavo dalį JAV koncerno Texaco-Gulf turto. Nuo 1979 valdė civilių vyriausybės. 1979 prezidento rinkimus laimėjo ir vidaus bei politines reformas įgyvendinti pradėjo J. Roldósas Aguilera (1981 žuvo lėktuvo katastrofoje), šią politiką tęsė ir Tarptautinės valiutos fondo ekonominę programą vykdė O. Hurtado Larrea (1981–84) bei L. Febresas Cordero (1984–88). Dėl 9 dešimtmetyje sumažėjusių pasaulinių naftos kainų, 1983 potvynio ir 1987 žemės drebėjimo padarinių šalyje didėjo infliacija, dėl to vidaus padėtis vėl tapo nestabili (vyko streikai). Nuosaikių reformų programą įgyvendinti nesėkmingai siekė prezidentas R. Borja Cevallosas (1988–92), laisvosios rinkos reformas – S. Duránas Ballénas (1992–96). 1992 vyriausybei paskelbus programą, numatančią priemones infliacijai ir biudžeto deficitui sumažinti (numatyta privatizuoti apie 160 įmonių, panaikinti apie 100 000 darbo vietų), 1992–95 šalyje vyko demonstracijos ir streikai. 1995 kilo Ekvadoro ir Peru karinis konfliktas dėl ginčytinų sienų (šių valstybių karinių pajėgų susirėmimai vyko nuo 1981); 1998 10 tarpininkaujant Amerikos valstybių organizacijai buvo pasirašyta taikos sutartis, kuri patvirtino 1942 nustatytą sieną. 1996 prezidentu išrinktas neturtingųjų vyriausybę sudaryti žadėjęs Ekvadoro Roldosistų partijos atstovas A. Bucaramas Ortizas dėl korupcijos skandalo sukeltos politinės krizės buvo atstatydintas. 1997 laikinuoju prezidentu tapo Nacionalinio Kongreso pirmininkas F. Alarcónas Rivera; jo vyriausybės nariai buvo įtariami ryšiais su narkotikų prekeiviais (Ekvadoras laikomas vienu narkotikų gamybos bei vadinamojo nešvarių pinigų plovimo centrų).
1998 prezidentu išrinktas partijos Liaudies demokratija vadovas J. Mahuadas Wittas. Jis nuo valdžios buvo nušalintas 2000 01 sukilėliams (apie 5000 indėnų, remiamų kariškių) užėmus Nacionalinio Kongreso rūmus, prezidentūrą ir Aukščiausiojo Teismo pastatą. 3 asmenų chunta pasiskelbė naująja vyriausybe. JAV, Jungtinėms Tautoms ir Amerikos valstybių organizacijai pagrasinus ekonominėmis sankcijomis ir tarptautine izoliacija 2000 01 22 chunta buvo paleista; prezidentu tapęs viceprezidentas G. Noboa Bejarano siekė pritraukti užsienio investicijų. Paskelbęs kovos su korupcija ir skurdu programą 2002 pabaigoje rinkimus laimėjo ir 2003 prezidentu tapo pulkininkas L. Gutiérrezas (vienas 2000 sudarytos chuntos narių; remiamas kairiųjų partijų ir įvairių indėnų organizacijų).
prezidento L. Moreno (trečias iš kairės) vizitas Paryžiuje (2019 07 11; antras iš kairės – Prancūzijos prezidentas E. Macronas)
Po visuomenės protestų 2005 04 Nacionalinis Kongresas L. Gutiérrezą nušalino nuo valdžios, prezidento pareigas perėmė viceprezidentas Luisas Alfredo Palacio Gonzalesas. 2007 11 prezidentu išrinktas socialdemokratinio PAIS aljanso tuometis pirmininkas R. V. Correa Delgado (pareigas ėjo 2007–17), 2017 02 – vėlesnis tos pačios partijos vadovas Lenínas Moreno (pareigas ėjo 2017–21) – vienas iš nedaugelio pasaulyje fiziškai neįgalių asmenų, užimančių aukštas valstybines pareigas. 2008 priimta nauja šalies konstitucija. Vyriausybei paskelbus taupymo programą (siekiama gauti paskolą iš Tarptautinio valiutos fondo) 2019 10 Ekvadore kilo neramumai ir susirėmimai su policija; bandyta užimti parlamentą. Protestai truko beveik 2 savaites, žuvo 7 žmonės. 2021 04 prezidento rinkimus laimėjo bankininkas ir politikas Guillermo Lasso.
2023 pradžioje Ekvadore kilo politinė krizė, kai paaiškėjus prezidento svainio ir rinkimų kampanijos rėmėjo sąsajoms su Albanijos nusikalstamomis grupuotėmis, organizuojančiomis narkotikų prekybą šalyje, Nacionalinė Asamblėja pradėjo prezidento apkaltos procedūras. 2023 05 prezidentas paleido parlamentą, pirmą kartą istorijoje pasirėmęs konstitucijoje numatyta vadinamąja muerte cruzada (bendra mirtis) išlyga. 2023 08 surengti pirmalaikiai Nacionalinės Asamblėjos rinkimai ir pirmasis prezidento rinkimų turas. 10 15 antrajame ture (atidėtas dėl vieno kandidatų nužudymo) laimėjęs iš stambaus verslo šeimos kilęs paleisto parlamento narys Danielis Noboa (g. 1987) tapo jauniausiu išrinktu valstybės vadovu (pareigas eina nuo 2023 11 23).
Nuo 1945 Ekvadoras yra Jungtinių Tautų, nuo 1948 Amerikos valstybių organizacijos, nuo 1973 OPEC narys. Diplomatiniai santykiai su Lietuva nuo 1992.
L: Latin American Political Movements London 1985; M. Śniadecka-Kotarska Ekwador. Procesy modernizacji i kształtowania nowej tożsamości Warszawa 1997.
1489
Ekvadoro konstitucinė santvarka
Ekvadoro partijos ir profsąjungos
Ekvadoro ginkluotosios pajėgos