El Lisickij
Lisickij El (rus. Эл Лисицкий, Эль Лисицкий; Elis Lisckis), Lissitzky, tikr. Lazar 1890 11 23Počinok (prie Smolensko) 1941 12 30Maskva, rusų dailininkas, dizaineris, architektas. Konstruktyvizmo atstovas, vienas suprematizmo teorijos kūrėjų. Suprematistų grupės Unovis (veikė 1919–22 Vitebske), De Stijl (nuo 1921) narys. 1914 baigė Darmstadto aukštąją technikos mokyklą, 1916 – Rygos politechnikos institutą. 1919–20 dėstė Vitebsko meno mokykloje, 1921 – Aukštosiose meno ir technikos dirbtuvėse Maskvoje, nuo 1926 – Aukštajame meno ir technikos institute; profesorius (1926).
Kūryba
Sukūrė abstrakčių geometrinių tapybos ir skulptūros kūrinių, vadinamųjų prounų (projekty utverždenija novogo), plakatų (Mušk baltuosius raudonu pleištu 1919, Rusų parodos Ciuriche plakatas, 1929), architektūros (Lenino tribūna 1924), reklamos (bendrovės Pelican rašalo reklama, 1925) projektų, iliustravo knygų (Pasakos apie ožkelę 1917, Nepaklusnus berniukas, apie 1918, V. Majakovskio Balsui 1923), žurnalų (Merz 1923–32, G, Material zur elementaren Gestaltung 1923). Parašė knygų (Suprematistinis pasakojimas apie 2 kvadratus / Suprematičeskij skaz pro 2 kvadrata 1922, Rusija: Architektūra pasaulio revoliucijai / Russland: Architektur für eine Weltrevolution 1930). Sukūrė kostiumų M. Matiušino futuristinei operai Saulės nugalėjimas (1923), scenografiją V. Mejerholdo spektakliui Noriu vaiko (1930, pagal S. Tretjakovą), su I. Erenburgu leido ir iliustravo žurnalą Vešč′ (1922). E. Lisickio kūryba turėjo įtakos grupių Bauhaus, De Stijl veiklai, fotomontažai (Autoportretas 1924, Debesų geležis 1925) – rusų avangardistinei fotografijai.
El Lisickij. Prounas 1 C (aliejus, 1919, Thysseno‑Bornemiszos muziejus Madride)
1729