El Niño–Piet osciliãcija (El Nnjo piet osciliãcija, angl. El Niño-Southern Oscillation, ENSO), Ramiojo vandenyno tropinių platumų natūralios klimato būklės fazių kaita. Kaitos ciklas nereguliarus, trunka 3–7 (vidutiniškai apie 5 m.) metus. Ciklą sudaro 3 fazės: šiltoji (El Niño), neutralioji ir vėsioji (La Niña). Šiltoji ir šaltoji fazės lemia didelius nuokrypius nuo vidutinės vandenyno ir oro temperatūros, vyraujančių vėjų krypties ir greičio pasikeitimus, slėgio jūros lygyje bei kritulių anomalijas įvairiose Ramiojo vandenyno tropinės zonos dalyse.
ENSO pavadinimo kilmė
Apie El Niño reiškinį dėl jo poveikio vandenyno biologiniam produktyvumui Pietų Amerikos vakarinės pakrantės žvejai žinojo dar ikikolumbiniu laikotarpiu, tačiau pavadinimų istoriniuose šaltiniuose neišliko. 19 a. šis reiškinys vadintas tiesiog priešsrove, nes jos kryptis būdavo priešinga šaltajai Peru srovei ir palanki keliaujant į pietus palei Peru pakrantę. Ramiajame vandenyne vykstančių ENSO reiškinių ryšį su kitų pasaulio regionų orų anomalijomis pirmasis pastebėjo anglų kilmės australų astronomas ir meteorologas seras Charlesas Toddas (1826–1910). 1888 jis nustatė, kad sausros Indijoje ir Australijoje kildavo tuo pačiu metu (1904 tai patvirtino anglų astronomas seras J. N. Lockyeris).
Kaip terminas El Niño pirmą kartą buvo paminėtas 1892 Limoje vykusiame Geografų draugijos kongrese, kai Peru jūrų laivyno kapitonas Camilo Nicanoras Carrillo Martínezas (1830–1901) pranešė, kad ispanakalbiai Peru jūreiviai kas kelerius metus pasirodančią ir Kalėdų laikotarpiu prasidedančią šiltą vandens srovę vadina El Niño (ispanų k. kūdikėlis berniukas); vėliau priešingą ENSO fazę imta vadinti La Niña (ispanų k. kūdikėlis mergaitė).
Terminą Pietų osciliacija (angl. Southern Oscillation) 1924 pasiūlė anglų fizikas Gilbertas Thomas Walkeris (1868–1958). Kartu su norvegų kilmės amerikiečių meteorologu J. A. B. Bjerknesu jis laikomas ENSO reiškinių mokslinio paaiškinimo kūrėju, jo vardu pavadinta ENSO būdinga Walkerio atmosferos cirkuliacijos gardelė (koncepcinis oro tėkmių modelis Ramiojo vandenyno tropinių platumų troposferoje).
Neutralioji ENSO fazė
Neutraliosios fazės metu Ramiojo vandenyno tropinėje zonoje oro ir vandens temperatūra, atmosferos slėgis, vėjai, konvekcija (kylantis oras) ir kritulių kiekis būna artimi ilgalaikiams vidurkiams. Tuo metu palei Peru ir Ekvadoro pakrantę iš pietų teka šaltoji Peru srovė (paviršinio vandens temperatūra siekia 22–24 °C). Ties pusiauju, veikiama pasatų, ji pasuka į vakarus. Pakrantės zonoje iš gilesnių vandenyno sluoksnių kyla šaltas vanduo (vyksta vadinamasis apvelingas – maistingų medžiagų turinčio šalto vandens iškilimas į paviršių), kuris suformuoja jūrinei gyvūnijai būtiną gausią mitybos bazę. Šaltoji Peru srovė lemia žymų Pietų Amerikos vakarinės pakrantės regiono sausringumo padidėjimą (formuojasi dykumos). Pasatai šiltą paviršinį vandenį plukdo į vakarinę Ramiojo vandenyno dalį, kur susidaro šilto vandens baseinas (paviršiaus temperatūra siekia 29–30 °C). Jame vanduo įšyla iki 100–200 m gylio, o vandens lygis būna net iki 60 cm aukštesnis nei rytinėje vandenyno dalyje.
pagrindiniai Walkerio cirkuliacijos bruožai Ramiojo vandenyno tropinėje zonoje neutraliomis ENSO sąlygomis: nuolatinė konvekcija, žemas atmosferos slėgis ir kylančios Walkerio cirkuliacinės gardelės atšakos būdingos Šiaurės Australijos–Indonezijos regionui bei šiaurinei Pietų Amerikos daliai; besileidžianti Walkerio cirkuliacinės gardelės atšaka, aukštas atmosferos slėgis fiksuojama virš Ramiojo vandenyno tropinės zonos centrinės ir rytinės dalių ir kiek mažesniu mastu Vidurio Rytuose ir Pietvakarių Azijoje; prie vandenyno paviršiaus oras juda iš rytų į vakarus, viršutinėje troposferoje – iš vakarų į rytus
El Niño (šiltoji) fazė
El Niño fazės metu centrinėje ir rytinėje Ramiojo vandenyno dalyje abipus pusiaujo vandens paviršiaus temperatūra cikliškai didėja, kinta atmosferos cirkuliacija. Atmosferos slėgis krinta rytinėje ir kyla vakarinėje Ramiojo vandenyno dalyje. Prasidėjus šiam reiškiniui pasatai susilpnėja arba visai išnyksta (kartais ima pūsti net vakarų vėjai), susikaupęs šiltas vanduo išsisklaido didžiulėje Ramiojo vandenyno dalyje, kurioje paviršiaus temperatūra pakyla keliais laipsniais. Į atmosferą vandenynas išspinduliuoja milžiniškus šilumos kiekius (šilumos anomalija pasiekia viršutinę troposferą ir žemutinę stratosferą), todėl tuo pat metu padidėja ir vidutinė viso Žemės rutulio oro temperatūra. Palei Pietų Amerikos krantus iš pietų tekančią šaltąją Peru srovę keičia iš vakarų plūstantis šilto vandens srautas, kuris ties Ekvadoro pakrante pasuka pietų link. Vakarų vėjai į Pietų Amerikos pakrantės dykumas atneša drėgnas oro mases, o gausūs krituliai skatina potvynių, nuošliaužų ir purvo srautų formavimąsi. Tuo metu priešingoje Ramiojo vandenyno pusėje – Rytų ir Šiaurės Australijoje bei Indonezijoje – prasideda sausros, per kurias kyla gaisrai, nukenčia pasėliai. Šis reiškinys kartojasi kas 3–7 m., vidutiniškai trunka apie 18 mėnesių; kartais būna daug trumpesnis (trunka mažiau kaip metus) arba ilgesnis (trunka kelerius metus).
apibendrinta Walkerio cirkuliacija El Niño fazės metu ir vidutinės vandenyno paviršiaus temperatūros anomalijos (gruodžio–vasario mėnesį): centrinėje ir rytinėje Ramiojo vandenyno dalyje (į rytus nuo 180° ilgumos) vandens temperatūra pakyla (oranžinė spalva), susidaro neigiama atmosferos slėgio anomalija ir kylanti Walkerio cirkuliacinės gardelės atšaka su intensyvia konvekcija, vakarinėje dalyje vandens temperatūra sumažėja (melsva spalva), atmosferos slėgis pakyla ir susiformuoja besileidžianti Walkerio cirkuliacinės gardelės atšaka; prie vandenyno paviršiaus oras juda iš vakarų į rytus, viršutinėje troposferoje – iš rytų į vakarus; teigiama atmosferos slėgio anomalija taip pat susidaro Atlanto vandenyne šiauriau Pietų Amerikos, neigiama su intensyvia konvekcija – Rytų Afrikoje
Nuo 1900 užregistruota 30 El Niño atvejų; stipriausi buvo 1982–83 (labai stiprios sausros niokojo Pietų Afriką, Pietų Indiją, Filipinus, liūtys ir potvyniai siaubė Boliviją ir Kubą), 1997–98 ir 2014–16.
Ramiojo vandenyno tropinės zonos atmosferos slėgio ir vandens temperatūros svyravimus lemiančios priežastys iki šiol nėra galutinai aiškios, todėl El Niño fazę sunku numatyti iš anksto.
La Niña (vėsioji) fazė
Pasibaigus El Niño fazei orų sąlygos vėl tampa įprastos, tačiau kai kuriais metais Ramiojo vandenyno tropinių platumų centrinėje ir rytinėje dalyje atmosferos slėgis ima kilti, vakarinėje – kristi, labai sustiprėja šiaurės rytiniai ir pietrytiniai pasatiniai vėjai – prasideda La Niña fazė. Kartu padidėja šaltosios Peru srovės intensyvumas, netoli Pietų Amerikos krantų vyksta intensyvus apvelingas, šaltas vanduo pasklinda dideliuose Ramiojo vandenyno rytinės ir centrinės dalies plotuose, todėl fiksuojama žemesnė nei įprastai paviršinio vandens temperatūra. La Niña pasikartoja kas kelerius metus ir dažniausiai trunka 9–12 mėnesių (kartais iki 2 metų). Ši fazė gali lemti regioninius orų pasikeitimus (pvz., daugiau kritulių iškrinta Australijos šiaurinėje ir rytinėje dalyse) ir pažeminti vidutinę visos planetos temperatūrą.
apibendrinta Walkerio cirkuliacija La Niña fazės metu ir vidutinės vandenyno paviršiaus temperatūros anomalijos (gruodžio–vasario mėnesį): centrinėje ir rytinėje Ramiojo vandenyno dalyje vandens temperatūra sumažėja (melsva spalva), susidaro teigiama atmosferos slėgio anomalija ir besileidžianti Walkerio cirkuliacinės gardelės atšaka, vakarinėje dalyje pakilusi vandens temperatūra (oranžinė spalva) ir sumažėjęs atmosferos slėgis sustiprina kylančią Walkerio cirkuliacinės gardelės atšaką; prie vandenyno paviršiaus sustiprėja oro tėkmės (stiprūs pasatai) iš rytų į vakarus, viršutinėje troposferoje – iš vakarų į rytus; kitos atmosferos slėgio anomalijos susidaro virš Rytų Afrikos (teigiama anomalija) ir Atlanto vandenyno (neigiama anomalija)
ENSO vertinimas
ENSO būsena kiekybiškai vertinama remiantis atmosferos slėgio jūros lygyje (Pietų osciliacijos indeksas) ir specialiai parinktuose Ramiojo vandenyno regionuose atliekamais vandenyno paviršiaus temperatūros matavimais. Pagal oro tėkmių Ramiojo vandenyno tropinių platumų troposferoje koncepcinį modelį oro tėkmės cirkuliuoja uždara gardele (vadinamoji Walkerio atmosferos cirkuliacijos gardelė) horizontalia (išilgai pusiaujo) ir vertikalia kryptimis. Cirkuliaciją sukelia šilumos pasiskirstymo tropinėse platumose skirtumai ir jų generuojamos atmosferos slėgio anomalijos. Atmosferos slėgio jūros lygyje kitimą apibūdina Pietų osciliacijos koncepcija, paremta Darwine (Šiaurės Australija) ir Tahiti saloje išmatuotais slėgio duomenimis (registruojami nuo 1882).
standartizuotas Pietų osciliacijos indeksas (SOI), apskaičiuotas pagal atmosferos slėgio jūros lygyje matavimus Darwine ir Tahiti
Ramiojo vandenyno regionai, kurių vandens paviršiaus temperatūros duomenys naudojami ENSO indeksams apskaičiuoti: Niño 1+2, Niño 3, Niño 4 ir Niño 3.4
Jais remiantis apskaičiuojamas Pietų osciliacijos indeksas (SOI): kai slėgis jūros lygyje Darwine yra žemesnis už vidutinį daugiametį, o Tahiti aukštesnis, Pietų osciliacijos indeksas yra teigiamas (ENSO neutrali arba La Niña fazės); kai slėgis jūros lygyje Darwine tampa aukštesnis už vidutinį daugiametį, o Tahiti žemesnis – indeksas tampa neigiamas (El Niño fazė). Pagal vandenyno tam tikrų regionų paviršiaus temperatūros matavimus apskaičiuojami 4 ENSO indeksai: Niño 1+2, Niño 3, Niño 4 ir Niño 3.4. Kai 5 ir daugiau kartų iš eilės 3 mėnesių vandenyno paviršiaus temperatūros nuokrypio slankusis vidurkis būna didesnis nei +0,5 °C, indeksas atitinka El Niño, jei mažesnis nei –0,5 °C ribos – La Niña požymius. ENSO būsenai vertinti dažniausiai naudojamas Niño 3.4 regionas.
ENSO globalinis poveikis
Šilčiausi metai pasaulyje dažniausiai sutampa su El Niño, šalčiausi – su La Niña (per bet kurį dešimtmetį) fazėmis. Ramiojo vandenyno didžiulių akvatorijų įšilimas arba atvėsimas dėl El Niño ir La Niña reiškinių gali paveikti viso pasaulio vidutinę oro temperatūrą, t. y. ji gali pakilti arba pažemėti apie 0,1–0,3 °C. Pavyzdžiui, išskirtinai šilti 1998, 2005, 2015–2016 siejami su tuo metu vykusiu El Niño (išskirtinė situacija susiklostė tik 1992, vėsiausiais 20 a. 10 dešimtmečio metais, kai El Niño poveikį užgožė vėsinanti 1991 išsiveržusio Pinatubo ugnikalnio įtaka), o kiek vėsesni 2000, 2008 ir 2011 – su stipriu La Niña reiškiniu.
El Niño ir La Niña laikotarpiais šiluma persiskirsto tarp atmosferos ir vandenyno. Kai La Niña metu stipresni nei įprastai pasatai stumia daugiau šilto paviršinio vandens į Ramiojo vandenyno baseino vakarinę pusę, šiltas vanduo kaupiasi gilesniuose sluoksniuose, o šaltas iš gelmių kyla į paviršių ir pasklinda Ramiojo vandenyno baseino rytinės pusės didžiuliuose plotuose abipus pusiaujo. Kadangi vandens temperatūra yra žemesnė už oro temperatūrą, per kelis mėnesius atmosfera vandenynui gali atiduoti tiek šilumos, kad nukrinta net vidutinė pasaulinė oro temperatūra. El Niño metu, kai pasatai yra silpni arba visai išnyksta, į paviršių patenkančio šalto vandens kiekis sumažėja. Šilti vandenys iš Ramiojo vandenyno vakarinės dalies plūsta į rytus ir palei pusiaują susidaro didelis plotas, kuriame vandens temperatūra yra aukštesnė už įprastinę ir aukštesnė už oro temperatūrą. Tada vandenyno šiluma patenka į atmosferą – pirmiausia pakyla oro temperatūra virš Ramiojo vandenyno, o vėliau ir vidutinė pasaulinė oro temperatūra. Šie skirtingomis ENSO fazėmis vykstantys procesai nepapildo ir nepašalina energijos iš klimato sistemos, vyksta tik vidinis jos perskirstymas.
vandenyno paviršiaus temperatūros nuokrypiai (°C) nuo 1991–2020 vidurkio 2022 spalį La Niña metu (a) ir 2023 rugsėjį El Niño metu (b)
Kiti globalias oro temperatūros anomalijas lemiantys veiksniai – ilgabangės spinduliuotės (infraraudonosios spinduliuotės) srautas į kosminę erdvę ir vandenyno paviršiaus ilgabangės spinduliuotės balanso anomalijos.
Išeinančios ilgabangės spinduliuotės (IIS; matuojama naudojant Vandenyno ir atmosferos nacionalinės administracijos – angl. National Oceanic and Atmospheric Administration, NOAA – poliarinės orbitos dirbtiniame Žemės palydove esantį didelės skiriamosios gebos radiometrą) duomenys renkami iš Ramiojo vandenyno sektoriaus abipus pusiaujo (tarp 160° rytų iki 160° vakarų ilgumos) ir konvertuojami į standartizuotą IIS anomalijų indeksą. Neigiamas IIS indeksas rodo sustiprėjusią konvekciją – El Niño fazei būdingą vandenyno akvatorijos didesnį padengimą debesimis; aukštesnės ir šaltesnės debesų viršūnės į kosmosą skleidžia mažiau infraraudonosios spinduliuotės. Dėl didesnio konvekcinio aktyvumo troposferoje formuojasi teigiama temperatūros anomalija, kurią dar sustiprina ilgabangės spinduliuotės srautas nuo debesų pagrindo vandenyno paviršiaus link, todėl prie vandenyno paviršiaus esantis oras neatvėsta.
į kosminę erdvę skleidžiamos ilgabangės spinduliuotės indeksai Ramiojo vandenyno sektoriuje abipus pusiaujo tarp 160° rytų iki 160° vakarų ilgumos; teigiami indeksai būdingi La Niña, neigiami – El Niño
La Niña fazei būdingas IIS teigiamas indeksas rodo prislopintą konvekciją, mažesnį vandenyno akvatorijos padengimą debesimis, žemesnes ir šiltesnes debesų viršūnes (į kosmosą skleidžiama daugiau infraraudonosios spinduliuotės) ir lemia neigiamą temperatūros anomaliją troposferoje. Nuo vandenyno paviršiaus pro atmosferą galintis prasiskverbti ilgabangės spinduliuotės didesnis kiekis (mažiau vandens garų, mažesnis debesuotumas) paspartina prie vandenyno paviršiaus esančio oro sluoksnio atvėsimą.
Mokslininkai kol kas neturi vieningos nuomonės dėl globalinio klimato atšilimo ir klimato kaitos poveikio El Niña ir La Niña reiškinių formavimuisi. Naujausi tyrimai rodo, kad šylantis klimatas gali sudaryti palankias sąlygas vis dažnesniam stiprių El Niño fazių pasikartojimui.
Ramiojo vandenyno paviršiaus temperatūros nuokrypiai nuo vidurkio Niño 3.4 regione; raudona spalva – El Niño, mėlyna – La Niña
Jų susidarymo dažnio ir stiprio pokyčiai gali pakoreguoti prognozuojamas globalios klimato kaitos tendencijas ir regioninių orų anomalijų susidarymą. Sudėtingi šiuolaikiniai bendrosios cirkuliacijos modeliai, kurie grindžiami Ramiojo vandenyno tropinės zonos stebėjimo sistemos (apima jutiklius dirbtiniuose Žemės palydovuose, vandenyno plūdurus, radiozondus ir nuolat fiksuoja kintančias sąlygas vandenyne ir atmosferoje) duomenimis, gali gana tiksliai numatyti (prieš 6–12 mėnesių) El Niño ir La Niña fazių pradžią, tačiau kol kas neįmanoma tiksliai prognozuoti nei jų intensyvumo ir trukmės, nei poveikio atskiriems pasaulio regionams.
ENSO regioninis poveikis
El Niño ir La Niña metu pakaitomis įšylančios ir atvėstančios Ramiojo vandenyno tropinės juostos didelės sritys paveikia atmosferos slėgio, oro temperatūros ir kritulių laukus. El Niño metu pagrindiniai drėgno ir šilto kylančio oro plotai susiformuoja virš labiausiai įšilusių centrinės arba rytinės Ramiojo vandenyno dalių, La Niña metu – virš Indonezijos bei vakarinės Ramiojo vandenyno dalies. Šie procesai sutrikdo tropines juostas su vidutinėmis platumomis jungiančius atmosferos cirkuliacijos mechanizmus, kurie keičia vidutinių platumų sraujymių išsidėstymą ir intensyvumą, t. p. kitose pasaulio dalyse formuoja oro temperatūros ir kritulių anomalijų židinius.
El Niño ir La Niña klimatinis poveikis įvairiems pasaulio regionams: a – El Niño poveikis gruodžio–vasario mėn., b – El Niño poveikis birželio–rugpjūčio mėn., c – La Niña poveikis gruodžio–vasario mėn., d – La Niña poveikis birželio–rugpjūčio mėn.
Pavyzdžiui, El Niño fazės metu Atlanto tropinėse platumose padidėja atmosferos slėgis, sustiprėjęs vertikalus vėjo poslinkis būna nepalankus tropinių ciklonų susidarymui. Atmosfera virš Atlanto tampa sausesnė, stabilesnė ir gali slopinti tropinių ciklonų atsiradimą ir vystymąsi (La Niña metu priešingai – susiformuoja tropinių ciklonų susidarymui palankesnės sąlygos). Ramiojo vandenyno rytinės dalies baseine atvirkščiai – tropinių ciklonų aktyvumas skatinamas, jie pasikartoja dažniau nei įprastai, todėl Mikronezijoje, Tongo, Tuvalu ir Kuko salose jų padaugėja. Tuo metu Ramiojo vandenyno vakarinės dalies baseine, palei Kinijos ir Šiaurės Rytų Australijos pakrantes, tropinių ciklonų sumažėja (jų formavimosi židiniai pasislenka į rytus ir pietus).
La Niña fazė dažniausiai būna susijusi su stipresniu Pietų Azijos vasaros musonu ir didesniu kritulių kiekiu Indijoje, El Niño – su silpnesniu musonu ir sausromis. Nustatyta, kad vėlyvesnių nei įprastai vasaros musonų pradžios ir ankstyvesnių jų pabaigos dauguma datų yra susijusių su El Niño, ankstyvesnių pradžios ir vėlyvesnių pabaigos datų – su La Niña. Šis ryšys tarp ENSO ir musono atsiranda vykstant vertikaliai ir horizontaliai šilto arba šalto oro advekcijai (susijusi su ENSO fazių generuojamomis stacionariomis bangomis viršutinėje troposferoje). Silpnas musonas lemia pasatų susilpnėjimą, stiprus – jų sustiprėjimą virš Ramiojo vandenyno tropinės srities; modeliuojant šiuos procesus nustatyta, kad kintantis musono intensyvumas gali padidinti ENSO kintamumą (ypač praėjus 3–6 mėnesiams po musono pabaigos) ir paskatinti naują ENSO fazę.
El Niño ir La Niña regioninis poveikis orams pasireiškia ne visada; priklauso nuo metų laiko, kai pasiekiamas didžiausias vienos ar kitos ENSO fazės stipris.
Dėl El Niño reiškinių sumažėjantis kritulių kiekis ir padidėjusi sausrų grėsmė būdinga Indonezijai ir Pietų Amerikos šiaurinei daliai, didesnis nei vidutinis kritulių kiekis – Pietų Amerikos pietryčiams, Rytų Afrikai ties pusiauju ir Jungtinių Amerikos Valstijų pietinei daliai. Amundseno, Bellingshauzeno ir Rosso jūrose El Niño sukelia aukšto slėgio anomalijas (sumažėja jūros ledo plotai, padidėja šilumos srautai ašigalio link), Weddellio jūroje pasireiškia šalčio anomalijos ir padidėja jūrinio ledo plotai. La Niña metu šiuose regionuose atsiranda priešingos temperatūros ir atmosferos slėgio anomalijos.
El Niño metu Indijos ir Australijos konvergencijos zonos judėjimas į Ramiojo vandenyno centrinę dalį paveikia atmosferos cirkuliaciją gerokai toliau nuo Ramiojo vandenyno tropinės zonos esančiose srityse; su šia konvergencijos zona susijusi Hadley gardelė (abipus pusiaujo – iki 30° šiaurės ir pietų platumos – vykstanti atmosferos cirkuliacija; perneša šilumą iš pusiaujo į tropines juostas) t. p. juda į rytus ir atmosferoje gali sukelti net viršutinėje troposferoje pasireiškiančią Rossby bangą (dėl Korioliso jėgos poveikio atsirandanti planetinio masto inercinė horizontali atmosferos banga, susijusi su poliarinio fronto sraujyme ir atskirianti šaltą poliarinį orą nuo šilto tropinio oro; jos gūbrys išsilenkia į šiaurės rytus, ašigalio link) – tai lemia Aleutų depresijos (klimatinio žemo atmosferos slėgio centro) stiprėjimą ir pasislinkimą į pietus. Dėl tokio atmosferos cirkuliacijos persitvarkymo Kalifornijoje padažnėja audrų, Pietų Aliaskoje, Kanados vakarinėje ir centrinėje dalyse būna šiltesnės žiemos (Rytų Kanadoje reikšmingo poveikio nejuntama). Šiaurės Amerikoje stipriausias El Niño poveikis pasireiškia šaltuoju metų laiku (nuo spalio iki kovo); tuomet Jungtinių Amerikos Valstijų pietuose ir pietryčiuose iškrinta daugiau nei įprastai kritulių ir vyrauja vėsesni orai. Vykstant La Niña šie nukrypimai nuo vidurkio būna beveik atvirkštiniai.
El Niño poveikis Pietų Amerikai būna tiesioginis ir stipresnis nei Šiaurės Amerikai. Jis labiausiai lemia šiltus ir labai drėgnus (kyla didelių potvynių) orus balandžio–spalio mėnesiais Ekvadoro ir šiaurinėse Peru pakrantėse. Pietų Brazilijoje ir Argentinos šiaurinėje dalyje t. p. būna drėgnesnės nei įprastai sąlygos (dažniausiai pavasarį ir vasaros pradžioje), centrinėje Čilėje – švelni žiema ir daug kritulių, Amazonės upės baseine, Kolumbijoje ir Centrinėje Amerikoje – sausi ir karšti orai. Pietų Amerikos vakarinėje pakrantėje El Niño metu apvelingo procesas (šalto vandens iškilimas į paviršių) nebevyksta, Galapagų salų rajone susidaro labai nepalankios ekologinės sąlygos – susilpnėjus pasatams ir pakilus paviršinio vandens temperatūrai vandenyse sumažėja maistinių medžiagų kiekis; tai gali sukelti ekosistemos struktūros ir maistinių medžiagų ciklo pokyčius (trofinę kaskadą), dėl kurių ima badauti ir žūva žuvys, pingvinai, ruoniai, blunka ir nyksta koralai.
ENSO poveikis Baltijos regionui
El Niño ir La Niña poveikis Europai yra sudėtingas ir sunkiai analizuojamas, nes tai tik vienas iš daugelio orus Europos žemyne įtakojančių veiksnių. Kiti įvairūs veiksniai gali užgožti ENSO poveikio signalą arba jis gali pasireikšti su dideliu kelių mėnesių vėlavimu. Remiantis statistiniais duomenimis, El Niño metais Baltijos–Skandinavijos regione žiemą (sausio–kovo mėnesį) padaugėja anticikloninių procesų (dažniausiai nedidelių vakarų pernašą blokuojančių Skandinavijos anticiklonų), todėl žiemos būna vidutiniškai 1–2 °C šaltesnės nei La Niña metais. Europos didžiojoje dalyje dėl El Niño metu vyraujančios stiprios vakarų oro masės iš Atlanto vandenyno pernašos žiemos būna dažniausiai šiltesnės nei įprastai.
-El Niño; El Ninja; -La Niña; -La Ninja; -Pietų osciliacija; -Southern Oscillation; -ENSO
1163