Elba
Èlba (Isola d’Elba), Aitalijà (Aithalia), sala Tirėnų jūroje; didžiausia Toskanos salyne. Priklauso Italijai. Plotas 224 km2; trečia pagal dydį po Sicilijos ir Sardinijos. Ilgis apie 29 km, plotis – 19 kilometrų. Apie 32 000 gyventojų (2016).
Nuo Apeninų pusiasalio ją skiria Piombino sąsiauris (plotis apie 12 kilometrų). Krantai vingiuoti (kranto linijos ilgis 147 km), yra įlankų, pusiasalių. Elba susiformavo per alpinę kalnodarą. Paviršius kalnuotas; didžiausias aukštis 1019 m (Capannės kalnas; įrengtas keltuvas). Upės trumpos (didžiausia San Francesco), mažesnės vasarą išdžiūsta. Klimatas mediteraninis. Priklauso Toskanos salyno nacionaliniam parkui (įkurtas 1996). Kasama geležies rūda (didžiausi telkiniai pietrytinėje salos dalyje). Auginama javai, vynmedžiai, alyvmedžiai. Veisiamos avys. Žvejyba. Turizmas. Kurortai: Procchio, Marciana Marina, Marina di Campo. Didžiausias miestas ir uostas – Portoferraio; keltai jungia su Livornu, Piombino (Apeninų pusiasalyje).
Porto Azzurro miestelis
Istorija
Pirmo tūkstantmečio pirmoje pusėje gyventa etruskų. 5 a. pr. Kr. viduryje Elba priklausė Sirakūzams, vėliau – Romai; sala vadinta Ilva, buvo geležies rūdos gavybos centras ir laivyno bazė.
Napoleono I rezidencija Palazzina Dei Mulini (Nacionalinis muziejus, Portoferraio)
Ankstyvaisiais viduriniais amžiais valdyta Pisos, nuo 1290 Genujos, nuo 1399 Piombino kunigaikščių, nuo 1548 Florencijos Medici giminės. 1596–1709 priklausė Ispanijai, vėliau Neapolio karalystei. 1802 prijungta prie Prancūzijos. 1814–15 buvo Napoleono I tremties vieta, jo valdoma savarankiška kunigaikštystė, iš kurios jis 1815 02 26 pabėgo į Prancūziją. 1815–60 Toskanos kunigaikštystės, vėliau Italijos karalystės dalis.
Capannės kalnas
Marciana Marinos uostas