elègija (gr. elegeia < elegos – rauda), lyrinis vokalinis arba instrumentinės muzikos kūrinys, kuriame vyrauja susimąstymo, liūdesio, graudulio nuotaikos. Antikoje nuo 7 a. pr. Kr. elegija buvo vadinamas poetinis muzikos žanras – eleginio disticho formos eilėraštis, atliekamas pritariant aulu. Pirmosios vokalinės elegijos sukurtos 17 a. (H. Purcellis). Buvo kuriamos 18 amžiuje (vokiečių kompozitoriai J. F. Reichardtas, J. R. Zumsteegas) ir 19 amžiuje (L. van Beethoveno Eleginė daina 4 balsams ir styginių kvartetui, rusų kompozitorių eleginiai romansai).
19 a. pradėtos kurti instrumentinės elegijos, jų sukūrė F. B. Busoni, P. Čaikovskis, E. H. Griegas, F. Lisztas (visi fortepijonui), G. Fauré (violončelei ir fortepijonui), B. Bartókas (koncerto orkestrui dalis). Elegijų sukūrė M. K. Čiurlionis (fortepijonui, 1901, išspausdinta kaip preliudas d‑moll), J. Gruodis (elegija iš simfoninės poemos Iš Lietuvos praeities 1939), B. Dvarionas (Pezzo elegiaco / Prie ežerėlio 1946, Susimąstymas. Elegija 1960; abi smuikui ir fortepijonui), J. Tamulionis (Septynios meilės elegijos sopranui, fleitai, obojui ir fortepijonui, 1982, Just. Marcinkevičiaus žodžiai).
3051