Elèkcinis semas, Abiejų Tautų Respublikos Seimas, renkantis valstybės valdovą – Lenkijos karalių, kuris tapdavo ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Lenkijoje elekcijos žinomos nuo 11 a., 14–16 a. karaliai būdavo renkami iš Jogailaičių dinastijos.
Po Liublino unijos (1569) ir paskutinio Jogailaičio Žygimanto Augusto mirties (1572) valdovais imta rinkti ir svetimšalius. Tarpuvaldžiu valstybės saugumu rūpinosi ir Elekcinį seimą rengė Konvokacinis seimas. Vidaus tvarkai palaikyti bajorija sudarydavo konfederaciją, vadinamą kaptūru (kaptūrinis seimelis). Į Elekcinį seimą (vykdavo paprastai lauke, vadinamame Wola, prie Varšuvos) susirinkdavo Abiejų Tautų Respublikos senatoriai, bajorai arba seimeliuose išrinkti jų delegatai, iš viso iki 1500 žmonių. Iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės į Elekcinį seimą vykdavo senatoriai, apskričių ir vaivadijų delegatai. Karaliaus rinkimams vadovaudavo Lenkijos primas – Gniezno arkivyskupas. Išrinktąjį paskelbdavo Lenkijos didysis maršalka. Elekcinis seimas baigdavosi rinkimų diplomo ir karaliaus karūnacijos datos – Karūnacinio seimo – paskelbimu.
Stanislovo Augusto elekcija (aliejus, 1778, dailininkas Bernardo Bellotto, Varšuvos karalių pilis)
Išrinktasis karalius valdžią gaudavo karūnacijos aktu. Ją perimdavo prisiekęs, kad vykdys Elekcinio seimo nutarimus, saugos Abiejų Tautų Respublikos didikų ir bajorų svarbiausias privilegijas, nuo 1573 nustatytas Pacta conventa ir Henriko artikulais.
Elekcinio seimo taisyklės keistos 1768 ir 1775 Abiejų Tautų Respublikos Seimo nutarimais ir 1791 Gegužės trečiosios konstitucija. Elekciniai seimai vyko 1573, 1575, 1587, 1632, 1648, 1669, 1674, 1697, 1733, 1764.
2808