elektromagnètinė indùkcija, elektrovaros atsiradimas kintant magnetiniam srautui. Elektrovaros E atsiradimą uždarame laidžiame kontūre nusako Faraday elektromagnetinės indukcijos dėsnis: E = –dΦ/dt; čia dΦ/dt – magnetinio srauto Φ, veriančio kontūrą, kitimo sparta. Be elektrovaros sukūrimo laidininke, jam judant nevienalyčiame magnetiniame lauke, kai mechaninio judesio energija virsta elektrine (nuolatinės srovės generatorius), elektromagnetinė indukcija reiškiasi ir kitaip. Kintant magnetiniam srautui apie nejudantį laidininką jame sukelta elektrovara sukuria savąjį magnetinį lauką ir dėl tų dviejų magnetinių laukų sąveikos laidininką veikia jėga (Ampère’o jėga), verčianti jį judėti – elektromagnetinė energija virsta mechanine. Elektrovaros priežastis yra sūkurinis elektrinis laukas; jis veikia elektringąsias daleles. Dėl elektromagnetinės indukcijos atsiranda Lorentzo jėga, atskiriamos teigiamosios ir neigiamosios dalelės, vyksta dielektrikų, judančių magnetiniame lauke, elektrinė poliarizacija, nes judėjimo greičio, magnetinio lauko arba dielektrinės skvarbos netolygumas lemia indukuotojo krūvio atsiradimą dielektrike, dėl to susidaro paviršinis krūvis (dielektrikas poliarizuojasi). Elektromagnetinė indukcija sukelia sūkurines sroves, magnetinį klampumą, plazmos nestabilumą. Elektromagnetine indukcija grindžiamas elektros variklių, generatorių, elektros transformatorių, įvairių matavimo prietaisų ir kitų įtaisų veikimas. Elektromagnetinė indukcija naudojama plazmos generatoriuose, indukciniuose elektringųjų dalelių greitintuvuose (betatrone), t. p. magnetinei pagalvei sukurti.
Elektromagnetinę indukciją 1831 atrado M. Faraday, 1832 atradimą pakartojo J. Henry, 1833 Emilis Lenzas (Rusija) suformulavo taisyklę, apibūdinančią sukurtos elektrovaros ženklą. 1864 J. C. Maxwellas paskelbė elektromagnetinio lauko lygtis, kurios apibūdina ne tik elektromagnetinę indukciją, bet ir atvirkščią reiškinį – magnetoelektrinę indukciją, t. y. magnetovaros atsiradimą kintant elektrinio lauko srauto tankiui.
2125