elektròninė òptika, elektronikos šaka, tirianti elektronų pluošto sudarymą ir jo valdymą elektriniu ir magnetiniu lauku, atvaizdų sudarymą tais elektronų pluoštais bei atvaizdų vizualizavimą. Elektronų pluoštas suformuojamas elektronų prožektoriumi, fokusuojamas elektroniniais lęšiais, kreipiamas elektronų veidrodžiais, elektronų prizmėmis. Skiriama geometrinė ir banginė elektroninė optika. Geometrinė elektroninė optika nagrinėja elektronų pluošto sklidimą dažniausiai ašinės simetrijos elektriniame ir magnetiniame lauke vakuume arba labai mažo slėgio dujose (naudojamasi elektronų spindulio, sklindančio laužiamojoje terpėje, įvaizdžiu, kuris laikomas geometrinės optikos šviesos spindulio panašybe).
Geometrinės elektroninės optikos pradmenis 19 a. sukūrė W. R. Hamiltonas. Banginė elektroninė optika grindžiama elektronų banginėmis savybėmis (bangos ir dalelės dualumas), tiria elektronų pluoštų, judančių elektriniame ir magnetiniame lauke, banginius reiškinius – difrakciją, interferenciją. Elektroninės optikos pradžia – 1897, kai buvo išrastas oscilografo elektroninis vamzdis (K. F. Braunas). 1899 Emilis Johannas Wiechertas (Vokietija) elektroniniame vamzdyje sklindantį elektronų pluoštą sufokusavo ritės su tekančia elektros srove magnetiniu lauku. 1926 Hansas Walteris Hugo Buschas (Vokietija) ištyrė elektronų judėjimą magnetiniame lauke ir įrodė, kad ritė yra elektroninis lęšis. Kartu plėtojosi ir joninė optika, tarp kurios ir elektroninės optikos nėra esminių skirtumų (elektronų ir jonų judėjimas elektriniame ir magnetiniame lauke nusakomas tokiomis pat lygtimis), bet elektronų pluoštus gauti ir juos fokusuoti lengviau negu jonų, elektronų pluoštų sudarytus vaizdus vizualizuoti liuminescenciniuose ekranuose t. p. daug lengviau.
Elektroninės optikos tyrimai lėmė elektroninio mikroskopo, elektroninio optinio keitiklio, elektronų pluoštų tyrimo aparatūros (beta spektrometrų ir kitų prietaisų) atsiradimą, susikūrė televizija, radiolokacija, buvo sukonstruoti elektringųjų dalelių greitintuvai.