elektròninis pãštas, kompiuterio techninės ir programinės įrangos sistema, skirta tinklo naudotojams keistis laiškais, žinutėmis, jas gauti ir siųsti. Techninę įrangą sudaro kompiuteris pranešimams priimti, siųsti ir saugoti (pašto tarnybinė stotis), pranešimų siuntėjo ir gavėjo kompiuteriai, sujungti vietiniu ar (ir) interneto tinklu. Elektroninio pašto programinę įrangą sudaro: programa pašto pranešimams skaityti ir rašyti, perdavimo programa pranešimams iš vieno kompiuterio į kitą siųsti ir tiekėjo programa pranešimams į siuntėjo ar gavėjo pašto dėžutes dėti. Programa (pvz., UNIX operacinės sistemos – mail, pine programos, Windows – Internet Mail, Netscape Messenger, Eudora, Outlook Express) parašyti pranešimai naudojant paprastųjų pašto siuntų protokolą SMTP (angl. Simple Mail Transfer Protocol) siunčiami į pašto tarnybinę stotį, kur perdavimo programa (pvz., UNIX sendmail) gali interpretuoti pranešimo gavėjo adresus, parinkti interneto tiekėjo ar perdavimo programas, surinkti pranešimus iš kitų perdavimo programų. Tiekėjo programa surenka pranešimus iš pašto tarnybinės stoties perdavimo programos ir siunčia naudotojo kompiuterio programai. Paštas į tolimą sistemą pristatomas naudojant pašto skyriaus protokolą POP (angl. Post Office Protocol) arba siuntų išgavimo iš interneto protokolą IMAP (angl. Internet Message Access Protocol). Grafinės, tekstinės, garsinės, vaizdo rinkmenos ir programos elektroniniu paštu siunčiamos naudojant daugiatikslę interneto pašto siuntų išplėtą MIME (angl. Multipurpose Internet Mail Extensions) ir kodavimo programą UUEncode. Elektroninio pašto adresą sudaro vietinio tinklo kompiuterių sąrašas (pvz., mcvax!uunet!ucbvax!hao!boulder!lair!evi!) arba pranešimo gavėjo (elektroninio pašto naudotojo) adresas internete (pvz., evi@lair.cs.colorado.edu).
Elektroninio pašto naudotojo (pvz., rimas@merkys.ktu.lt) adresą sudaro: naudotojo vardas (rimas), ženklas @, pašto tarnybinės stoties pavadinimas (merkys), organizacijos pavadinimas ir šalies (ar kitoks) kodas (pvz., ktu.lt, nasa.gov). Elektroninio pašto siunčiamą pranešimą sudaro: vokas, antraštė ir pranešimo turinys. Pranešimo antraštę sudaro siuntėjo, gavėjo ir datos laukai, dažnai dar naudojami siuntėjo (ne pašto dėžutės savininko) ir žinutės identifikacinio pranešimo laukai. Elektroninio pašto dėžutę galima peržiūrėti naudotojo kompiuteryje ar kitame išmaniajame įrenginyje elektroninio pašto programa arba per internetą apsilankius elektroninio pašto tiekėjo interneto tinklalapyje (Web paštas). Elektroninio pašto siunčiamą pranešimą vienu metu gali gauti keli naudotojai (jiems siunčiama pranešimo kopija).
Google elektroninio pašto programa gmail įvairiuose išmaniuosiuose įrenginiuose
1969 Jungtinėse Amerikos Valstijose sukūrus ARPANET kompiuterių tinklą (interneto prototipas) ir 1970 tinklo valdymo protokolo NCP pirmąją versiją pradėtos kurti tinklo programos. Pirmąją keitimosi tekstiniais pranešimais tinklu sistemą sukūrė D. C. Engelbartas, 1971 Raymondas Samuelis Tomlinsonas ją tobulino: pašto programai suteikė pašto voko pavidalą, papildė siuntėjo, gavėjo ir pranešimo turinio laukais, sukūrė virtualiąją pašto dėžutę (SendMessage programa). Vėliau Lawrenceʼas Gilmanas Robertsas elektroninio pašto programą papildė: pasidarė įmanoma peržiūrėti visą gautų pranešimų sąrašą, perskaityti pasirinktąjį pranešimą, jį išsaugoti, persiųsti kitam adresatui, automatiškai parengti atsakymą į pranešimą.