tantalo oksido monokristalo elektronograma
elektronogrãfija (elektronas + gr. graphō – rašau), medžiagos sandaros tyrimo metodas, pagrįstas per bandinį perėjusių elektronų difrakcija. Vienas difrakcinių struktūros analizės metodų. Elektronografija tiriamas kietasis kūnas, skystis, garai arba dujos. Elektronai greitinami (greitųjų elektronų greitinimo įtampa nuo 30–50 kV ir aukštesnė; lėtųjų – nuo kelių voltų iki 1 kV) elektronografu. Jame yra difrakcijos kamera, orientuojanti tiriamą medžiagą (paprastai kietąją) elektronų pluošto atžvilgiu arba joje sudaroma tiriamõs medžiagos (paprastai skysčio, garų ar dujų) čiurkšlė. Išsklaidytų medžiagoje arba atsispindėjusių nuo jos paviršiaus elektronų pluošto difrakcijos vaizdą užrašo kameroje esantis rašymo įrenginys. Sandaros elektronografija tiria kristalinių bei amorfinių medžiagų, skysčių, garų, dujų atominę ir molekulinę sandarą. Tiriant šiuo būdu medžiagos apšvietimo trukmė 1 s, todėl taip galima tirti ir metalų fazinius virsmus (pvz., kristalizaciją). Tiriamų kristalinių medžiagų bandinių storis – 10–7–10–8 m (kai bandiniai storesni, sunkiau įvertinti elektronogramos intensyvumo pasiskirstymą).
Monokristalinių ir polikristalinių medžiagų su gana vienodos orientacijos (vienas kito atžvilgiu) kristalais elektronogramų taškai ir dėmės būna taisyklingai išsidėstę, o medžiagų su netaisyklingos orientacijos kristalais išsidėsto koncentriniais žiedais. Pagal elektronogramos taškų ar dėmių išsidėstymą randamas elementariojo narvelio periodas ir kampai tarp kristalografinių ašių tik vienoje plokštumoje. Atominė sandara skaičiuojama taip pat, kaip ir atlikus rentgeninę struktūros analizę, tik čia vartojami kai kurie kiti koeficientai. Atspindžio elektronografija tiria medžiagų paviršinį sluoksnį (iki 5 · 10–9 m) ir plonuosius sluoksnius, susidarančius medžiagos paviršiuje dėl technologinio apdirbimo, oksidacijos, korozijos. Jų elektronograma – susikertančios tamsios ir šviesios linijos. Šie tyrimai svarbūs gaminant puslaidininkines medžiagas (ypač kai medžiagos paviršiuje reikia sudaryti tvarkingai orientuotą sluoksnį, oksidų plėvelę). Dujinė elektronografija tiria medžiagų, kurių garavimo temperatūra iki 1800–2300 K, dujų ir garų molekulių sandarą. Iš elektronogramos žiedų skersmenų ir intensyvumo pasiskirstymo randamas atomų tarpusavio išsidėstymas, atstumai tarp atomų branduolių molekulėse (tų atstumų matavimo tikslumas – iki 10–13 m).
polikristalinio aliuminio elektronograma
Elektronografijos pradininkai yra G. P. Thomsonas ir C. J. Davissonas, kurie 1927 ištyrė elektronų difrakciją (dalelių difrakcija).