19 a. ranka sukamas vienpolis nuolatinės srovės generatorius
elèktros mašinà, įrenginys, keičiantis mechaninę energiją elektros energija (elektros generatorius), ir atvirkščiai (elektros variklis); gali veikti ir kaip elektros generatorius, ir kaip elektros variklis. Ja t. p. vienos rūšies elektros energija keičiama kitos rūšies ar kitų parametrų elektros energija (elektromašininis keitiklis; sudarytas iš vienos ar kelių elektros mašinų). Elektros mašina dažniausiai būna induktyvioji (veikimas pagrįstas elektromagnetine indukcija arba elektros srovių ir magnetinių laukų sąveika), rečiau talpinė (veikimas pagrįstas elektros krūvių ir elektros laukų sąveika) ir induktyvioji talpinė (veikimas pagrįstas elektromagnetine indukcija ir sąveika tarp elektros krūvių bei elektros laukų). Pagrindinės dalys: nejudamoji – statorius ir judamoji – rotorius. Tai paprasti magnetolaidžiai su apvijomis (magnetolaidis su žadinimo apvijomis, kuriomis tekanti nuolatinė elektros srovė sukuria magnetinius srautus, vadinamas induktoriumi, magnetolaidis, kurio apvijose indukuojama elektrovara, – inkaru).
Nuolatinės srovės elektros mašinos žadinimo apvija dažniausiai yra statoriuje, o elektrovara indukuojama rotoriaus apvijoje ir srovė imama ar tiekiama per kolektorius. Kintamosios srovės elektros mašinos žadinimo apvija dažniausiai yra rotoriuje, o elektrovara indukuojama statoriaus apvijoje ir srovė imama arba tiekiama be kolektoriaus. Kintamosios srovės elektros mašina būna asinchroninės (rotoriaus ir statoriaus apvijos sukurti magnetiniai laukai juda skirtingu greičiu) ir sinchroninės (sukurti magnetiniai laukai juda tuo pačiu greičiu), daugiafazės (dažniausiai trifazės), rečiau vienfazės. Daugiausia paplitusios sukiosios elektros mašinos (turi sukamąją dalį), rečiau tiesiaeigės (judamoji dalis juda tiese) ir švytuojamojo judesio (judamoji dalis švytuoja). Pagal magnetinių polių konstrukciją sukiosios elektros mašinos būna ryškiapolės (su ryškiais poliais statoriuje ar rotoriuje) ir neryškiapolės. Elektros mašinos dirba nepertraukiamai, periodiniu ir impulsiniu režimu.
Istorija
Elektros variklį, kurio rotorius – daugiakampė varinė žvaigždė, statorius – pasagos formos magnetas ir vonelė su gyvsidabriu 1823 sukūrė Peteris Barlow (Didžioji Britanija). Tekant srovei žvaigždė sukasi. 1832 M. Faraday pagamino pirmąjį vienpolį ranka sukamą nuolatinės srovės generatorių. 1834 B. Jakobi sukūrė nuolatinės srovės variklių. Tobulinant šių mašinų konstrukciją, gerinant jų medžiagas bei aušinimą buvo sukurti modernūs turbogeneratoriai ir hidrogeneratoriai, sinchroniniai varikliai ir kompensatoriai.
Lietuvoje
Lietuvoje elektros variklius, importuotus iš Vokietijos, Čekijos, pradėta naudoti prieš I pasaulinį karą, pradėta gaminti – 1948 gamyklose Elfa ir Apvija, vėliau Kėdainių elektros aparatūros gamykloje (įkurta 1958), gamykloje Elektra Kaune (įkurta 1958), Mažeikių elektromechanikos gamykloje (įkurta 1959). 1962 išrastas vienfazis asinchroninis variklis su asimetriniu statoriaus magnetolaidžiu (Kauno technologijos universiteto Elektros sistemų katedros laboratorijoje, įkurta 1961).
sukioji induktyvioji elektros mašina su ryškiais poliais statoriuje; 1 – rotorius, 2 – statorius, 3 – apvija, 4 – polius
1646
-elektros variklis, elektros generatorius