elektrostimuliacija

elektrostimuliãcija (elektro… + stimulas), tyrimo ir gydymo metodas – organų arba audinių veiklos skatinimas elektriniais impulsais, kurie artimi nerviniams impulsams. Stimuliuojant galima atstatyti organo funkcinę būklę, sustiprinti nepakankamą organo veiklą. Elektrostimuliacija atliekama specialiu aparatu – elektrostimuliatoriumi, kurį sudaro elektrinių impulsų šaltinis (impulsų generatorius) ir elektrodai. Stimuliuojamas organas veikiamas tiesiogiai arba per gretimus audinius ar nervines struktūras. Elektrodai dedami ant kūno paviršiaus, kišami į stimuliuojamo organo ertmę (naudojami elektrodiniai kateteriai) arba įsodinami į jo sienelę. Dažniausiai taikoma širdies elektrinė stimuliacija – elektriniais impulsais reguliuojamas jos susitraukimų ritmas ir dažnis. Ruožuotųjų raumenų išorinė elektrostimuliacija padeda gydyti nuo parezės arba paralyžiaus, raumenų atrofijos, stiprina nejudriais tapusius (pvz., imobilizuotos galūnės) raumenis. Kitų organų elektrostimuliacija atliekama retai: diafragmos ir jos nervo elektrostimuliacija daroma, kai ligoniui būna kvėpavimo nepakankamumas (pvz., per operaciją pažeidus diafragmos nervą) ir reikia sustiprinti išorinį kvėpavimą, nugaros smegenų elektrostimuliacija – kai po traumos prasideda jų centrų funkcinė atonija, šlapimo pūslė stimuliuojama, kai joje užsilaiko šlapimas arba kai ligonis šlapimo nebegali sulaikyti, sfinkterio raumenų elektrostimuliacija padeda, kai ligonis negali sulaikyti šlapimo arba išmatų.