Moncevičitė‑Èringienė Elena 1927 03 20Mončiai (Darbėnų vlsč.) 2020 06 30Vilnius, Lietuvos gydytoja onkologė, imunologė. Navikų imunologijos pradininkė Lietuvoje ir vėžio kilmės naujos teorijos kūrėja. Habil. dr. (biomed. m., med. m. dr. 1969).
Išsilavinimas ir profesinė veikla
1952 baigė Vilniaus universitetą. 1953–1957 dirbo Eksperimentinės ir klinikinės medicinos institute ir Vilniaus klinikinės ligoninės Chirurgijos skyriuje. Nuo 1957 dirba Vilniaus universiteto Onkologijos institute (1957–90 Onkologijos institutas, 1990–2002 Lietuvos onkologijos centras). 1959–72 vadovavo Patofiziologijos skyriui, 1974–78 – Patofiziologijos laboratorijai, 1978–97 – Imunologijos laboratorijai, 1997–2001 – Profilaktinės imunologijos laboratorijai; profesorė (1989). Nuo 2001 šio instituto profesorė konsultantė. Stažavo Ilinojaus universitete Jungtinėse Amerikos Valstijose (1991–92).
Elena Moncevičiūtė‑Eringienė
Mokslinė veikla
Tyrinėjo navikinių audinių imunobiologinių savybių kitimą veikiant juos alkilinančiais preparatais ir natūralių antikūnų, ardančių endotoksiną, reikšmę organizmui ir navikiniam procesui. Pasiūlė žmogaus imuninės būklės 6 tipų klasifikaciją, testų sistemą imuninei būklei įvertinti, prislopintos imuninės būklės kompensacinių reakcijų tyrimo metodiką, vėžio kilmės evoliucinio atsparumo naują teoriją. Parašė daugiau kaip 230 mokslinių straipsnių.
Knygos
Svarbiausios monografijos: Navikų imunobiologinių savybių kitimai veikiant alkilinančiais preparatais (1975, rusų kalba), Rūkymas, alkoholis, imunitetas ir vėžys (1994), Vėžys – lėtiniam žalojimui atsparių ląstelių evoliucinė atmaina (2000), su kitais – Organizmo imuninės reakcijos ir jų galima reikšmė vėžio skriningo sistemoje (1985), Imunologinio disbalanso kriterijai kaip galimi vėžio rizikos faktoriai (1986, abi rusų kalba), Lietuvos ekologinis tvarumas istoriniame kontekste (1999), Vėžio profilaktikos problemos (2001).
-Eringienė