Žalinkevičáitė Elena, Petráuskienė 1900 09 23Padustėlis (Dusetų vlsč.) 1986 05 23Vilnius, lietuvių teatro aktorė, režisierė. Kaune lankė muzikos mokyklą, baleto studiją, vaidino satyros teatre Vilkolakis (1920–22), 1922 baigė A. Sutkaus vaidybos mokyklą. 1922–44 ir 1948–50 Kauno muzikinio dramos teatro (iki 1949 veikė įvairiais pavadinimais) aktorė, 1950–55 Lietuvos liaudies dainų ir šokių ansamblio, 1956–57 Lietuvos akademinio dramos teatro režisierė. 1944 su šeima pasitraukė į Vokietiją, gyveno Stuttgarte, 1945–48 buvo Lietuvių dramos teatre Augsburge aktorė (Valerija – K. Inčiūros Vincas Kudirka 1946, režisierius J. Palubinskas) ir režisierė.
Elena Žalinkevičaitė
Teatro vaidmenys
E. Žalinkevičaitė. Polinos vaidmuo (A. Ostrovskio Pelninga vieta 1938, režisierius B. Dauguvietis, dailininkas M. Dobužinskis)
Teatre sukūrė daugiau kaip 70 vaidmenų; svarbesni: Onytė (A. Fromo‑Gužučio Ponas ir mužikai 1922), Klodina (Molière’o Žoržas Dandenas, arba Sugėdintas vyras 1923), Abigailė (E. A. Scribe’o Stiklas vandens 1926, visų režisierius K. Glinskis), Tulpė (G. Hauptmanno Hanelė 1924), Konsuela (L. Andrejevo Tas, kuriam antausius skaldo 1927), Vincukas (V. Krėvės Likimo keliais 1929), Polina (A. Ostrovskio Pelninga vieta 1938, visų režisierius B. Dauguvietis), Eglė (Šarūnas 1929, pagal V. Krėvę, režisierius A. Oleka‑Žilinskas), Olivija (W. Shakespeare’o Dvyliktoji naktis 1933, režisierius M. Čechovas), Keraitienė (K. Binkio Atžalynas 1938, režisierius S. Čaikauskas), Christina Padera (Nikolajaus Virtos Pasmerktųjų sąmokslas 1949, režisierius A. Radzevičius). Vaidyba plataus diapazono, emocinga, plastiška.
Teatro režisūra
Režisavo spektaklius Antano Jasiūno Smūtkelio šalis (1934), pasaką Batuotas katinas (pagal Ch. Perrault), K. Kymantaitės ir A. Sidabraitės Aliutės sapnas (abu 1936, visi Valstybės teatre), Raudonoji kepuraitė (1935, Eksperimentiniame dramos teatre‑studijoje Kaune), Melagėlis (pagal T. Guthkę), M. Andersono Žmonės kaip ir mes, Maurice’o Rostand’o Žmogus, kurį užmušiau (visi 1947, visi Lietuvių dramos teatre Augsburge), Valentinos Liubimovos Akmens širdis (1955, Kauno jaunojo žiūrovo teatre), Jevgenijaus Permiako Sidabranagėlis (1957, Lietuvos akademiniame dramos teatre), radijo vaidinimų.
Literatūrinė kūryba
Nuo 1922 Alės Sidabraitės slapyvardžiu paskelbė eilėraščių (eilėraščių rinkinys Eskizai 1930), išvertė 12 dramų, apie 20 operų, 8 operečių libretus (vertė iš prancūzų, italų, rusų kalbos).
Apdovanojimai
Žūvančiųjų gelbėjimo kryžius (1993). Pasaulio tautų teisuolė (1999).
Alė Sidabraitė; Sidabraitė
1706