egesio geogrãfija, visuomeninės geografijos šaka, tirianti žmonių teritorinį (erdvinį) elgesį, jo dėsnius, žmogaus ir aplinkos (gamtinės, socialinės) santykius. Nagrinėja teritorijos ir aplinkos poveikį žmogaus ar žmonių grupės sprendimams, elgesiui ir veiklai. Daugiausia analizuoja žmonių sprendimus ir jų įgyvendinimą įvairiomis žmonių erdvinio elgesio formomis (pvz., gyvenamosios vietos, turistinio maršruto pasirinkimas, gyventojų teritorinė segregacija miestuose, elgesio prognozavimas ir planavimas), orientacijos ir judėjimo teritorijoje dėsningumus, menamąjį kartografavimą, inovacijų difuziją. Elgesio geografijos teikiami duomenys svarbūs taikomosioms, su ūkinės veiklos optimizavimu, aplinkos formavimu susijusioms veiklos sritims – teritorijų, miestų planavimui, kraštovaizdžio architektūrai, dizainui. Elgesio geografija išsirutuliojo (Jungtinėse Amerikos Valstijose, Švedijoje) 20 a. 6–7 dešimtmetyje dėl biheiviorizmo, aplinkos psichologijos ir socioekologijos įtakos. Lietuvoje nuo 1996 elgesio geografija dėstoma Vilniaus universitete.
3061