elgetãvimas, išmaldos prašinėjimas.
Elgetauja beturčiai, neįgalieji, seneliai, našlaičiai, t. p. valkatos (valkatavimas), narkomanai, žmonės, kurie laikosi tam tikrų religinių principų. Yra ir profesionalių (tarp jų – sezoninių) elgetų. Elgetavimas suaktyvėja po karų, epidemijų, stichinių nelaimių, per ekonomines krizes. Viduriniais amžiais Europos miestų valdžia leido išmaldos rinkimo nuostatus (seniausi Niurnbergo, 1360, Esslingeno, 1389, Kölno, 1403, 1446, Vienos, 1442), kai kuriose šalyse buvo steigiami elgetų cechai; islamo, hinduizmo, budizmo kraštuose tokių organizacijų, manoma, nebuvo. Kai kur elgetos buvo ženklinami, tremiami, kartais baudžiami mirtimi, kitur (ypač Azijos šalyse, kur elgetavimas labiau siejamas su religingumu) – toleruojami. Elgetavimą kaip socialinę problemą bandyta spręsti seniai: viduriniais amžiais ir ypač naujaisiais laikais bažnyčios, vienuolynai steigdavo elgetynus. Ilgainiui bažnytinę labdarą iš dalies pakeitė kitokios socialinės rūpybos formos.
elgeta (tušas, plunksna, 19 a., dailininkas Arturas Barthelsas; Vilniaus universiteto biblioteka)
283
1412
Lietuvoje
Baltų kraštuose, pasak Petro Dusburgiečio kronikos, ikivalstybiniu laikotarpiu elgetavimo nebuvo. Elgetomis rūpindavosi kaimo bendruomenė (lietuvių – laukas).
Kulių parapijos elgetos ženklas (1827, Lietuvos nacionalinis muziejus)
Lietuvoje viduriniais amžiais elgetaudavo dalis varguomenės, senelių, našlaičių, valkatos. 14 a. pabaigoje prie bažnyčių ir vienuolynų pradėta steigti elgetynus, vėliau šalpos brolijas (labdarybė), 16 a. pirmoje pusėje – prieglaudos įstaigas – špitoles. Jų būta beveik kiekvienoje parapijoje. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovo Vladislovo Vazos 1636 privilegija Vilniuje įsteigtas Elgetų cechas (brolija; veikė iki 18 a. pabaigos); draudė jam nepriklausantiems elgetoms rinkti išmaldą Vilniuje. 1768 Seimo nutarimu kiekvienoje vaivadijoje imta steigti elgetynų ir špitolių deputacijas, kurios tvarkė lėšas. Seimas reikalavo, kad po atlaidus keliaujantys elgetos ir davatkos įsigytų pasus. Nuo 1808 Lietuvoje, kaip ir visoje Rusijos imperijoje, elgetų reikalus tvarkė Visuomenės priežiūros prikazas.
Vygrių vyskupijos konsistorija 1811 vaitams, burmistrams ir visiems valdininkams nurodė uždrausti elgetoms išeiti iš savo parapijos ir kitur prašyti išmaldos. Panašūs nurodymai buvo skelbiami ir Žemaičių vyskupijoje. Bažnytinės vyresnybės potvarkiai nebuvo veiksmingi, savo parapijose kunigai elgetomis nesirūpino (tai pabrėžė ir vyskupas M. Valančius). 20 a. 3–4 dešimtmetyje elgetavimas buvo paplitęs ir nepriklausomoje Lietuvoje. Valdžia stengėsi mažinti elgetaujančiųjų (pvz., 1936 socialinės globos įstaigos išlaikė 9134 žmones). Buvo elgetų, keliaujančių vežimu su visa manta ir šeima. Daug elgetų susirinkdavo į muges ir atlaidus. Baudžiamasis statutas numatė bausmę iki 3 mėn. kalėjimo tam, kas elgetauja iš dykaduoniavimo arba apsimeta vargšu (elgetavimas buvo virtęs ir palyginti pelningu verslu). Elgetavimas buvo itin išplitęs per II pasaulinį karą ir SSRS okupacijos Lietuvoje pirmaisiais dešimtmečiais.
elgeta Vabalninko turguje (1937, Vytauto Didžiojo karo muziejus)
Mažojoje Lietuvoje elgetų pagausėjo 18–19 a. dėl 1709–11 didžiojo bado ir maro, t. p. dėl Prūsijos valdžios socialinės, ekonominės ir germanizacijos politikos.
L: R. Praspaliauskienė Nereikalingi ir pavojingi: XVIII a. pabaigos–XIX a. pirmosios pusės elgetos, valkatos ir plėšikai Lietuvoje Vilnius 2000.
415