Eljas, Biblijos personažas, žydų pranašas. Gyveno 9 a. prieš Kristų, kilęs iš Tišbės (Gileadas). Izraelyje karaliaus Achabo žmona Jezabelė buvo įvedusi Baalo kultą; kaip bausmę už Baalo garbinimą Elijas Viešpaties vardu paskelbė sausrą, o pats, Dievo lieptas, pasitraukė į dykumą, kur buvo maitinamas varn. Ant Karmelio kalno stebuklingai uždegęs aukurą įrodė žydams ir Baalo pranašams tikrojo Dievo galią ir paskelbė sausros pabaigą; Baalo pranašai buvo išžudyti, dėl to Jezabelė norėjo nužudyti Eliją, bet šis pabėgo. Dievo lieptas Elijas grįžo į Damasko dykumą ir vietoj savęs pranašu paskyrė Eliziejų. Dievas paėmė Eliją į dangų ugnies vežimu. Elijo atributai – varnas, ugnies vežimas ir ratas. Krikščionybės dailėje dažniausiai vaizduojamas dykumoje maitinamas varnų ar su angelu, laikančiu taurę ir duoną, arba kylantis į dangų ugnies vežimu. Apie Eliją pasakojama 1 Kar 17, 1–19, 21; 21, 17–28; 2 Kar 1, 3–3, 11.
656