eltas (pranc. élite – geriausias, rinktinis), rinktinė visuomenės dalis, kuriuo nors atžvilgiu išsiskirianti iš kitų socialinių grupių. Paprastai gana uždara žmonių grupė, pasižyminti stabilia struktūra ir stipriais vidiniais ryšiais. Elitui būdinga grupinė sąmonė, vidinis susitelkimas, mokėjimas prisitaikyti prie pasikeitusių sąlygų. Elitui paprastai priskiriami asmenys, aukščiausiai vertinami savo veiklos sferoje, intelektualiai ir moraliai pranašesni už kitus (mases), jaučiantys stiprų atsakomybės jausmą už visuomenės reikalus. Elitas pasižymi galimybėmis valdyti, turtu, žiniomis, profesiniais gabumais, socialine padėtimi (statusas, prestižas). Elito atstovai užima aukščiausią vietą visuomenės hierarchijoje. Elitas gali būti politinis, ekonominis, kultūrinis ir kitoks. Elitas nėra vienalytis, pagal tam tikrų savybių intensyvumą jis skirstomas į 2 sluoksnius: aukštesnįjį ir žemesnįjį. Aukštesnįjį elito sluoksnį sudaro lyderiai – žmonės, turintys galimybių priimti sprendimus politikoje, ekonomikoje, mokslo ir kitose srityse. Žemesnysis sluoksnis – valdymo funkcijų vykdytojai, biurokratija ir kita. Šiuolaikinėje visuomenėje galimas vertikalus mobilumas (kai asmuo, nepriklausantis elitui, iš žemesnio patenka į aukščiausią socialinį sluoksnį) ir perėjimas iš vienos elito grupės į kitą (pvz., iš mokslo į politikos elitą). Elitas yra būtinas visuomenės socialinės struktūros elementas, daro įtaką visuomenės vertybinei orientacijai ir stereotipams, visuomenės raidai, socialinių konfliktų atsiradimui ir jų sprendimui (elito teorijos).
Elito sąvoką 19–20 a. sandūroje pirmieji ėmė vartoti italų sociologai V. Pareto, G. Mosca, R. Michelsas.