elto teòrijos, sociologijos teorijos, teigiančios, kad bet kurios socialinės struktūros būtina sudedamoji dalis yra elitas – aukščiausi ir privilegijuoti socialiniai sluoksniai, atliekantys valdymo, mokslo, kultūros plėtros funkcijas, kad politinio ir kultūrinio elito valdžia yra neišvengiama. Valstybė turi būti valdoma mažumos, valstybės valdžią reikia patikėti autoritetingiems asmenims, sudaryti socialines ir politines sąlygas elitui vyrauti. Kiekvienoje visuomenėje yra mažuma, kuri ypatingą padėtį visuomenėje pasiekia ne rinkimais, bet dėl savo padėties ekonomikoje, politikoje, kultūroje ir kitose sferose.
Elito teorijų užuomazgų yra Platono, T. Carlyle’io, N. Machiavelli veikaluose. Elito teorijos kaip pažiūrų sistema susiklostė 20 amžiuje. G. Mosca veikale Politikos mokslo pagrindai (Elementi di scienza politica 1896) teigė, kad visuomenė visada yra pasidalijusi į elitą ir mases. V. Pareto, J. Bodinas, J. Ortega y Gassetas teigė, kad elitui priklauso asmenys, geriausi savo veiklos srityje. V. Pareto sukūrė elito cirkuliacijos (kaitos) koncepciją, pagal kurią elito kova dėl valdžios, elito pastovumas ir kitimas yra visuomenės raidos varomoji jėga. Jis teigė, kad elitui priklauso žmonės, kurie labiausiai vertinami visuomenėje. Visuomenei visuomet būdingi iracionalūs veiksmai. Elitas kontroliuoja arba įkvepia mases, manipuliuodamas iracionaliais mitais (arba ideologijomis). R. Michelsas tvirtino, kad atsakomybė už demokratijos egzistavimą tenka elitui. Masės iš esmės yra politiškai pasyvios ir dezinformuotos, visada seka paskui lyderius ir klauso elito siūlymų. Jo teigimu, net demokratinėse visuomenėse ar institucijose visada yra takoskyra tarp valdančiųjų ir valdomųjų, tarp tų, kurie turi valdžią, ir tų, kurie jos neturi. Didžiosios Britanijos istorikas ir sociologas A. J. Toynbee tvirtino, kad elitas yra visuomenės kūrybinė mažuma. K. Mannheimas, A. Etzioni teigė, kad elitas yra mažuma, turinti valdžios ir sprendimų priėmimo monopolį.
Iki II pasaulinio karo elito teorijos buvo paplitusios Italijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, po Antrojo pasaulinio karo – Jungtinėse Amerikos Valstijose. Elito teorijų, teigiančių griežtą vidaus hierarchiją, nuostatos tapo populiarios fašistinėse valstybėse, ypač nacių valdomoje Vokietijoje. Po Antrojo pasaulinio karo elito teorijos išsiskyrė į 2 kryptis: R. Millsas, V. Kornhauseris, D. Sartori tvirtino, kad egzistuoja bendras valdančiųjų sluoksnis – elitas, G. Domhoffo, K. Prewitto, A. Stone’o nuomone, egzistuoja pliuralistinis elitas, kurį sudaro įvairios tarp savęs konkuruojančios elitinės grupės. T. Dye ir L. Zeigleris dar labiau išplėtojo pliuralistinio elito teoriją. Jų teigimu, visuomenė dalijasi į mažumas, kurios turi valdžią, ir į daugumą, kuri jos neturi. Elitinė grupė formuojasi išimtinai iš aukštesnių socialinių sluoksnių, tačiau kelias į elitą yra ilgas ir lėtas. Asmuo turi priimti elito taisykles, tik tada jis bus priimtas valdančiųjų sluoksnių. Visų elito grupių socialinė orientacija yra vienoda; jos visos bendrai siekia išsaugoti egzistuojančią sistemą, siekia visuomenės stabilumo ir vengia radikalių permainų. Skirtumų tarp jų yra tik sprendžiant kai kurias problemas. Valstybės politika atspindi ne masių, o elito grupių interesus. Politologai K. Mannheimas, H. Lesswellis ir kiti teigė, kad demokratinėje visuomenėje įmanoma produktyvi elito grupių konkurencija dėl valdžios. Esant demokratijai įvairios elito grupės pateikia savo programas, o masės per rinkimus jas priima arba atmeta.
2271